NAUJIENOS

Justi tikėjimo, pasitikėjimo ir ramybės jėgas

Kai garsus Jiezno bažnyčios varpas kiekvieną sekmadienį muša valandas, kviesdamas miestelio gyventojus susirinkti į Šventovę, matau skubančią ir Ją, savo prancūzų kalbos mokytoją Eugeniją Rimšienę. Nutilus varpo gausmui ir nuaidėjus pirmiesiems vargonų akordams, prie altoriaus išeina Ji, mano buvusi Mokytoja: elegantiška, ori, skoningai pasipuošusi, dailiai sugarbanotais plaukais, tiesi kaip nendrė - ima į rankas Šv. Raštą ir skaito ištrauką. Skaito aiškiai, raiškiai, suprantamai.
Žvelgdama į savo Mokytoją, su kiek- viena diena vis ilgėjančiu prisiminimų ir atminties taku sugrįžtu į mokyklą, mokyklinį suolą ir nebetikiu tuo, ką matau: bėgdami metai visiškai nepakeitė šios moters – tokia pat tvirta, nepalaužta rūpesčių (o jų buvo išties nemažai), pasitikinti... Kaip ir tada, daugiau kaip prieš 40 metų – stovinti prie lentos su kreida rankoje ir aiškinanti mums, ne visada paklusniems mokiniams, veiksmažodžio laiko darybą ar prielinksnio vartojimo ypatumus. Stebiuosi ir, šiandien pati dirbdama mokytoja, negaliu suprasti, kaip Ji privertė mus – be gąsdinimų, be prievartos – mokytis. Kokie buvo tie paslaptingi triukai – kad net kelios kiekvienais metais Eugenijos Rimšienės mokytos mokinės panorėdavo studijuoti prancūzų kalbą. O gal tie nepaprasti triukai ir slypėjo dideliame paprastume: ji be galo mylėjo savo dalyką ir jai nieko nebuvo svarbiau už prancūzų kalbą; preciziškai pasiruošdavo kiekvienai pamokai (tai supratau ir įvertinau tik pati padirbusi mokytoja); gebėjo sudėtingas prancūzų kalbos vingrybes paaiškinti paprastai ir suprantamai; surado užduotį net ir tam, kuriam prancūzų kalba buvo sunkiai įkandamas riešutas. Pamokų metu demonstruojami paveikslai ir įvairios iškarpos (šiandieninei akiai nebūtų tokie įspūdingi kaip tada) ir įtaigūs pasakojimai apie Paryžių, Monmartrą, Eliziejaus laukus, Luvrą – ar nebuvo tas slapčia paruoštas mokiniui triukas – norėti mokytis šios aristokratų kalbos. O ištraukų iš A. de Saint Exupery kūrybos skaitymas ir nagrinėjamas, mokęs būti atsakingais už tuos, kuriuos ,,prisijaukini“, visam gyvenimui įsigėrė neišplėšiamai. Pasakytos ir į galvą įstrigusios citatos iš šio rašytojo kūrybos, jog ,,yra tik viena vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi“ arba ,,tikrasis grožis matomas tik širdimi“ - šiandien vis dažniau išnyra iš pasąmonės gelmių ir kiekvieną dieną vis įgauna svaresnę prasmę.
Daug gražių ir prasmingų žodžių girdėjau per mokyklinius metus, tačiau svarbiausia, kad gerai išmokau prancūzų kalbą ir net pati norėjau ją studijuoti, tačiau pasirinkau tuo laiku populiaresnę – rusų. Prancūzų kalbos žinias galėjau pasitikrinti 2006 m., kai mūsų gimnazijoje vyko tarptautinis projektas ,,Socrates“ ir jo metu lengvai galėjau bendrauti su prancūzakalbiais svečiais, iš kurių net komplimento ,,kaip jūs taisyklingai kalbate“ susilaukiau. Už tai ir noriu padėkoti savo Mokytojai Eugenijai Rimšienei.
Pati daug metų dirbdama mokykloje ir stebėdama keistą tendenciją – savo mokytojus ir mokyklą prisiminti tik iš blogosios pusės (pagyros ir padėkos skamba tik Mokytojo dienos proga), džiaugiuosi, kad Dievas ir likimas leido sutikti tik puikius mokytojus, kurie ne tik žinias davė, bet mokė ir vis dar moko savo pavyzdžiu. Dėkodama savo Mokytojai už visas gautas dovanas ir sveikindama su jau praėjusiu garbingu jubiliejumi (te nesupyksta Mokytoja, jog išduodu amžių, nes ji ir neatrodo kaip garbingo amžiaus jubiliatė), noriu palinkėti dar ilgai jausti tikėjimo, pasitikėjimo, ramybės jėgas. Dievo palaimos ir globos.

Alvyra Ragaitė – Lisauskienė
28 laidos abiturientė, Jieznas