NAUJIENOS

Kunigas Pranas Bieliauskas ir parapijos istorija



Pranas Bieliauskas Vilniaus vyskupijos archyve aptiko didesnę dalį Jiezno parapijos dvasios ganytojų bylų. Pranas Bieliauskas, neturėdamas 1644-1699 m. dingusios Jiezno bažnyčios krikštų metrikos ir kitų šaltinių, negalėjo nurodyti pirmųjų klebonų. Pirmuoju klebonu įvardijo kunigą Vladislavą Piacevskį. Tuo tarpu pirmasis Jiezno bažnyčios (pradedant Musninkų bažnytėle - V.K) klebonas buvo Adomas Jurevičius (1631–1670). Šis klebonas buvo labai išsilavinęs ir pamokslus sakė dvejomis kalbomis – dvaro savininkams Pacams lenkiškai, miestelėnams ir baudžiauninkams –lietuviškai. Nuo 1671 m. pagal turimą inventorių (LVIA,F.694,ap.1,b.3970) klebonu iki 1692 m. buvo Kazimieras Visockis, o nuo 1692 iki 1699 m. klebonavo Kazimieras Koštautas. Visus kitus dvasininkus mūsų žemietis nurodė teisingai, tik kai kur tiksliai nenurodydamas klebonavimo metų. Pranas Bieliauskas, būdamas tautinio išsivadavimo judėjimo dalyvis, aiškiai nurodė - „lenkinimo lizdais„ buvo klebonijos, kur sėdėjo lenkai klebonai su visa savo lenkiška aplinka„ (Pranas Bieliauskas. Iš Slabados į Vilniaus katedrą (rankraštis). Tiesa, sulenkėjimo priežąstys istoriškai gilesnės.

Dvasininkų biografijos
Vilniaus vyskupijos archyve Pranas Bieliauskas rado kai kurių XIX a. mūsų parapijos ganytojų tarnystės bylas. Rasti šiose bylose įrašai leido mūsų žemiečiui pateikti vertinimus. Tiesa, dėl to meto tautinių konfliktų dažnai pasitaiko vertinimai, kad iš Lenkijos kilę kunigai yra nevykę. Jeigu kunigas kilęs iš Lietuvos, tai jis geras kunigas ir tikriausiai lietuvis, nors lietuviškai ir nekalba. Kita vertus, Pranas Bieliauskas peržengia tuometinio dvasininkų luomo tabu, nurodydamas kai kurių jų piktnaudžiavimą savo padėtimi. Tai Jiezno parapijos klebonas Vincas Dzialakauskas (1855-1862 m), kuris „su savo skirtais valdytojais vedė Sobuvoje palivarko ūkį, priklausantį Jiezno bažnyčiai. Turėjęs 10 arklių ir ir nemažai kitų gyvulių, kurie menkai prižiūrėti vasarą naikino kaimyninių lietuvių gyventojų javus. Lietuvis Jonas Malaška, negalėdamas apsiginti nuo daromų jam skriaudų, kartą uždarė tvarte visus klebono 10 arklių. Palivarko vedėjas Antanas Organeckis su Sokolovskiu Povilu ir kitais atėję pas Malašką gerokai jį apkūlė ir patys arklius iš tvarto išlaisvino“ (Ten pat). Sutikęs Jiezne Malaškos žentą Vaitkevičių, Dzialakauskas grasino, kad pasikartojus panašiems faktams, įkrėsiąs Malaškai „šimtą nagaikų“. „Kiek laiko praėjus, Malaška vėl buvo priverstas uždaryti 9 klebono arklius tvartan. Kartą atvykęs klebonas pas Malašką ir radęs jį kieme vežimą taisantį, pradėjo jį kumščiuoti. “ Trūko Malaškos kantrybė ir jis kreipėsi į vyskupą. Tyrime išryškėjo, kad kunigo elgesys buvo žiaurus: „sumušęs, draskęs Malašką ir sulaužęs užraktus, išsivedęs arklius, kumščiu sudavęs 10-12 kartų pasmakrin, be to išmušęs kiaules ir žąsis“ (ten pat). Iš Prano Bieliausko rankraščio sužinome, kad Dzialakauskas apvogė ir bažnyčią, pasisavindamas remontui skirtas lėšas. Toliau mūsų žemietis pateikia kunigų, kuriuos jis pats matė ir šiek tiek bendravo, įvertinimus. Kaip pasižymėjusį dideliu dvasingumu jis įvardijo kunigą Mykolą Paučinską, apie kurio lietuviškumo pozicijas jau esame rašę. Pranui Bieliauskui išliko atmintyje šio klebono laidotuvių vaizdas. „Aš tuomet stūmiau penktus metus savo amželio. Mano tėvas, norėdamas palikti mano atminty tas laidotuves, kuomet jo karstą nešė vyrai ant pečių, mane tėvas pakėlęs parodė karstą ir sako:„Žiūrėk, vaikeli, antai neša vyrai kunigą Pavčinską. Kai užaugsi, tai prisiminsi šitą valandą. Tikrai tas vaizdas ir šiandie pasilikęs mano galvoje. Bažnyčioje per pamaldas mane laikė šalia vargonų ant mūro sienelės pasisodinęs, kad matyčiau visas tas gedulines apeigas. Jie abu, kun.Pavčinskis ir mano tėvas, jau ilsisi ramybėje, o mano širdis jaudinasi (ten pat).
Dėka kunigo Prano Bieliausko rankraščio mums išliko didelės asmenybės, menininko, architekto kunigo Anzelmo Nonevičiaus charakteristika. „Kunigas Anzelmas Nonevičius buvęs nepaprastų gabumų ir didelės inteligencijos žmogus. Turėjęs didelę atmintį. Patristiką ir Šv. Raštą kuone atmintinai žinojęs. Jo pamokslai buvo aiškūs, populiarūs, juos pats mėgdavęs sakyti nuolatos“ (Ten pat). „Buvo gerai susipažinęs su architektūros menu - stiliumi. Statymai bažnyčios ar kitų pastatų remontams visuomet pats paruošdavęs projektus ar planus. Čia inžinierius ar technikas jam tiek buvo reikalingi, kad pasirašytų dėl formalumų prieš valdžią. Pagal savo planą pastatė Nemajūnuose medinę gotikos stiliaus bažnyčią, padarė didesnį Jiezno bažnyčios remontą pristatydamas į zakristiją mūro gonkas“ (ten pat). „Jiezno bažnyčiai nupirko didžiulį varpą (70 pud.). Jį reikėjo įkelti į gana aukštą bokštą. Ir šitą darbą su keletu kaimiečių vyrų atliko. Šio varpo garsas siekė visus parapijos kaimus ir tuo reguliavo gyventojai savo laiką, nes kasdien 12 val. taip pat rytą - vakarą skambindavo poteriams“. Kunigas Pranas Bieliauskas atsiminė, kad Slabadoje jis „davė jam du riešutu“. Nors Anzelmas Nonevičius buvo lenkiškų tradicijų bajoras, jį už katalikišką toleranciją Pranas Bieliauskas vertina taip:„Ar kunigas Nonevičius buvo lietuvis? Reikia pasakyti kad taip, tik lietuvis simboliško stiliaus. Atnaujinęs bažnyčią, vistik padėjo krikštinėje lenkiškus parašus: „Jeden Bog, jedna wiara, jeden chrzest“, koplyčioje išrašė visus palaiminimus irgi lenkų kalba. Tačiau išsikeldamas į Sokulką, pasiėmė visus tarnus lietuvius, ir ten nesivaržydamas prie svečių tiktai lietuviškai kalbėdavęs (ten pat).
Pranas Bieliauskas atskleidė nepaprastai svarbią klebono Mykolo Masiulio (1894-1902) lietuvinimo veiklą: „Bažnyčioje prieš sumą vaikščioja per bažnyčią, klausia lietuviškai katekizmo. Žmonės dar daug naudojasi lenkiškomis maldaknygėmis, kiti visai nemoka skaityti. Jis pavedė vienam parapijiečiui prieš sumą skaityti atsistojus lomkose vidury bažnyčios balsiai visus poterius ir įsakymus, kad visi girdėtų. Po to apklausinėja poterių daugiausia pas vaikus. Tėvai susirūpino, kad jų vaikai nemokėdami katekizmo prie žmonių neturėtų gėdos, pradėjo ruošti ir mokinti lietuviškai. Kiti vaikai, vengdami klebono klausinėjimo lindo užkampiuosna, ant vargonų. Jis ten, nors ir šlubas, juos suranda ir vis klausinėja. Pristato pirkti lietuviškas maldaknyges iš Prienų atgabentas, katekizmus. Užvirė darbas parapijoje“ (ten pat). Mykolas Masiulis įsteigė ir chorą, pastatė naujus vargonus. „Vasaros ar žiemos atostogų metu čia klebonijoje pamatysi moksleivių bei klerikų. Visi lietuviai, lietuviškai praeivius prakalbina. Tas žmogus pradžioje atrodęs menkas, tikrumoje buvo didvyris ir patriotas“ (ten pat).
Lenkuojantys jiezniečiai rašė skundus įvairioms instancijoms, kad kunigas Masiulis iš parapijos 1902 m. būtų iškeltas. Tačiau lietuvybės daigas buvo jau pasėtas, ir Pranas Bieliauskas su pasipiktinimu rašė apie lenkuojantį kunigą Zubrickį, kuris stabdė lietuvybę, o tuo pačiu ir tikėjimą.

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas
Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas