NAUJIENOS

Kunigas Pranas Bielauskas – pirmasis krašto ir parapijos istorikas

Kunigas Pranas Bieliauskas (1883–1957) mums svarbus kaip kraštietis ir krašto bei parapijos istorikas. Savo didžiajame darbe „Iš Slabados į Vilniaus katedrą“ jis aprašė keletą svarbių kraštui temų: 1) Slabados kaimo istorija, 2) Jiezno parapijos istorija, 3) Jiezno dvaro istorija, 4) Kašonių dvaro istorija, 5) Parapijos dvasinių ganytojų biografijos.
Skaitydamas kunigo Prano Bieliausko darbą, žaviesi jo noru pažinti kraštą, dideliu bendravimu su apylinkių žmonėmis. Deja, jo galimybės turėti savo rankose reikiamus šaltinius tuo metu buvo labai ribotos.

Jiezno dvaras Prano Bieliausko darbe
Autorius Jiezno kilmę vardija nuo rusiško žodžio „Vjezdna“, t. y. karčiama. Verta priminti, kad nuo Birštono apylinkių iki pačių Trakų XVI a. vyravo kunigaikštienės Elenos rusėnų kilmės giminės: Tolkačiai, Sondakinai, Kiseliai, Babrovičiai, Sipovičiai, Šilancai ir kiti. Dažniausiai baudžiauninkai buvo atvežami taip pat iš rusėnų žemių. LDK kanceliarinė kalba buvo gudų. Tad slaviškais asmenvardžiais besiremiantys kaimų pavadinimai tik vėliau buvo šiek tiek sulietuvinti. Nuo Trakų iki pat Birštono karališkus žirgus auginę leičiai paliko savo slaviškus, o vėliau sulietuvintus atitikmenis. Mano nuomone, „Jiezdna“ – karališkų žirgų išjodinėjimo vieta „Liciškėnai“ (Licyškany) – žirgų skaičiavimo, saugojimo vieta.
Dvaro atitekimą Pacams Pranas Bieliauskas aiškiai nurašė nuo to laiko „betselerio“ S. Moravskio. Žymiai vertingesni yra vėlesnių dvarininkų Kvintų apibūdinimai. Tiesa, tuo metu mūsų krašto tyrinėtojas negalėjo žinoti nei kada, nei kokiu nusikalstamu keliu atėjo Ignotas Kvinta. Jis negalėjo žinoti Jiezno dvaro ir Birštono kurorto įsigijimo istorijos (Birštono klebonijai už parduotus 17 ha žemės sklypus sanatorijoms atlygino tik paskutinysis dvaro valdytojas Stasys Kvinta 1913 m. Ignotas Kvinta 1875 m. pasinaudojo ir Jiezno bažnyčios remontui skirtomis lėšomis. Jiezne „ kruvinu kapitalo kaupimo būdu“ įsigijęs dvarą Ignotas Kvinta dar sunaikino ir ekonominį konkurentą kleboną Jurgį Sudimtą. Toliau P. Bieliauskas rašo: „Šis buvęs geras administratorius ir dvarą privedė prie aukšto lygio. Baudžiauninkai (tai irgi ne taip, baudžiava jau buvo panaikinta – V. K.) jam padėdavo įdirbti laukus. Jo buvo gražūs jaučiai ir arkliai. Turėjo bravorą degtinės, kelias karčiamas. Igną Kvintą žmonės gerai prisimena. Jis mėgo rasti lauke darbininkus uoliai dirbančius. Todėl dar iš tolo šūkavo - švilpdavo eidamas tikrinti darbininkų, kad jie žinodami jį prisiartinant, gerai dirbtų. Radęs juos įsitempusius darbe buvo labai patenkintas ir juos gyrė“. Kunigas, tikriausiai remdamasis amžininkų prisiminimais, toliau tvirtino šio dvarininko ūkinę pažangą: „Jis pirmas buvo įtaisęs kuliamąją mašiną, ne garinę, kaip dabar esti, ir ne arkliais traukiamą – sukamą, bet jaučiais spaudžiamą. Ji taip buvo įtaisyta. Padirbdintas didžiulis, kaip vandeninio malūno ratas su trepais ir laipteliais. Prie jo anksčiau pastatyta aikštelė. Joje pastato 8-10 jaučių. Jie uždėję galvas ant čia pat įtaisytos barjeros spaudė rato laiptelius, ir tuo būdu, kai vandens spaudimu, suko ratą. Kad tik jautis nepasitrauktų atgal, iš užpakalio stovėjo žmogus ir juos pavarinėjo. Jaučiai įpratę taip kopti laiptais, atarėją nekrimsdami, ištisas valandas suko kuliamąją mašiną.“ (Ten pat). Kiekvienas apsilankęs Birštono muziejuje susipažins su panašiu mineralinio vandens pumpavimo į rezervuarus būdu Ignoto Kvintos valdomame tuometiniame kurorte.
Remiantis Jiezno bažnyčios metrikomis, Ignotas Kvinta mirė 1889 m. Po jo valdė jo sūnus Leonas Žygimantas. „Tai buvo tėvo priešingumas. Nuolatos sėdėdamas Vilniuje, tik vasaros atostogomis ir šiaip jau retkarčiais būdavo Jiezne. Jo artimiausiais „bičiuliais“ buvę: pokyliai, gėrimai ir moterys. Todėl įlindo Vilniaus Žemės banko skolon. Pardavinėjo miškus, po to palivarkus ir skolas negalėjo sumokėti terminais. Su žmona santykiai kuo blogiausi“ (Ten pat,d.13). Visi mūsų turimi istoriniai šaltiniai rodo, kad jau 1897 m. Trakų bajorų globos teismas svarstė pagal žmonos Jadvygos Kvintienės pateiktą ieškinį - svarstė jo netaupumą, lėšų švaistymą ir buvo apribojęs jo naudojimąsi turtu. Kyla klausymas, kur Leonas Kvinta palaidotas. Jiezno kapinėse yra palaidotas tik Ignotas Kvinta ir jo anūko Stanislovo Kvintos pirmoji žmona Janina Andžekavičiūtė – Kvintienė, mirusi 1922 m.
Daugiau legenda atrodo versija, kad Leonas Kvinta ieškojęs Jiezno ežere paskandinto Pacų aukso ir todėl išleidęs vandenį ir užpylęs Verbliūdą, Liciškėnų ir Kadikų pievas. Nei Liciškėnų kaimo senolių pasakojimuose, nei archyviniuose dokumentuose kokios nors užuominos apie teismo ieškinį dėl užlietų pievų nepavyko aptikti. Leonas Kvinta mirė 1909 m. Tuo pat metu „Kurjer litewski“ aprašė dvaro rūmų vaizdą: „Pagrindinio rūmų įėjimo fasado griuvėsiuose galima matyti gipsinių herbų liekanas. Jose galima atpažinti Pacų Leliją. Rūmų vidurinėje dalyje skliautai ir lubos įkritę. Išsilaikė tik durys ir langų staktos meistriškai iškaltos iš sunkių mūrinių luitų. Juose tarsi atpažįsti buvusią išvaizdą. Griuvėsių sienose sunku atpažinti išblukusias freskas, tai lyg ir medžiai, lyg žmonių figūros. Antrame aukšte matosi pusiau apgriuvę gipsiniai tapyti Šventųjų Dominyko ir Pranciškaus atvaizdai bei nukryžiuotasis Jėzus, tai lyg nurodo koplyčios vietą. Ponų apartamentuose viršutiniame aukšte išaugo jauni berželiai, o rūmų frontone ir kairiajame jo bastione lizdus susisuko gandrai“ („Kurjer litewski, 1909 03 15(28). Nr. 11). Po mirties Leono Kvintos turtą pasidalijo žmona Jadvyga, dukterys Janina ir Jadvyga bei sūnus Stanislovas. „ Neilgai Stasiui teko dvarus valdyti, nes Lietuvos valdžia paskelbė žemės reformą, pagal kurią dvarai turėjo būti išdalinti. Stasys Kvinta žemę paskirstė seserims, giminėms, sau pasilikdamas tik patį centrą, tačiau ir tą pradėjo pardavinėti mažais sklypais vietos gyventojams lietuviams. Ir tai garsusis ir gražusis dvaras pranyko. Pasiliko tik dvaro mūro pastatai ir tai keletas jų jau ne Kvintos. Muravankoje, lietuvių kooperatyvai, malūnas įkurtas. Kitame vieno aukšto mūre yra Žemesnioji ūkio mokykla. Dviejų aukštų mūro namą tik pasilikęs sau, kuriame su žmona pats gyvena“ (Ten pat, d.14). Pranas Bieliauskas taip pat aprašė paskutinįjį savo susitikimą su Stanislovu Kvinta: „1945 m. sutikau Stasį Kvintą kaipo malkų vežiotoją, važiuojantį menku arkleliu pakrauti ir parvežti malkas. Vis tik pirmas nesidrovėjo sustoti ir pats pirmas mane užkalbinti. Ketina nešdintis Lenkijon, nes, girdi, ten jo nieks nepažins ir taip išneš savo kailį.“ (Ten pat). Ir tai iš tiesų jam pavyko, mirė apie 1950 m. Suvalkų paviete. O jo sūnus Adomas su žmona iki šiolei gyvena kurortiniame miestelyje Košaline.



Stanislovas Kvinta

istorikas Vytautas Kuzmickas