NAUJIENOS

Nupūskime atminties dulkes



Birželio 22 d. sukanka 25 metai, kai Viešpats pasišaukė į savo namus garbios atminties kun. Bronių Buliką.
Vyresnės kartos žmonės dar atsimena ilgametį Jiezno parapijos kleboną kun. Bronių. Geru žodžiu mena, jo kapą, esantį Jiezno parapijos bažnyčios šventoriuje, lanko. „Paprasti žmonės, sako, gimsta kasdien, o genijai tik dešimtmečiais ar net šimtmečiais. Nedrįstu tvirtinti, kad kun. Bronius Bulika buvo genijus, tačiau kam teko su juo susitikti, galėjo pastebėti, kad šis labai patrauklus, iškalbus, įdomus ir gilus kunigas nėra eilinis asmuo. (Kan. J. Mintaučkis).
Šiandien naujajai kartai ši asmenybė nieko nesako. Tad nupūskime atminties dulkes, prisiminkime kun. Bronių, papasakokime apie jį visiems, leiskime jam prabilti į mus.

Bronius Bulika gimė 1923 m. kovo 23 d. Pučkoriškių kaime, kuris tada priklausė Kuktiškių parapijai (Utenos rajone). Todėl ir pakrikštytas Kuktiškėse. Jo tėvai - paprasti valstiečiai, išauginę tris sūnus ir vieną dukterį.
Broniukas, būdamas 8 metų, pradėjo vaikščioti į pradžios mokyklą Saldutiškyje, kur buvo ką tik pastatyta bažnyčia ir įsteigta parapija, apėmusi ir Pučkoriškes.
1936 m. vasarą Bronius įstojo į Utenos gimnaziją. Netrukus jis atkreipė į save visų dėmesį, tapo tiesiog klasės lyderiu. Gimnaziją įpusėjus, prasidėjo neramumai: valstybinės santvarkos pasikeitimas, žmonių vežimas į tremtį, vokiečių okupacija, žydų persekiojimas ir kitos baisybės...
Tokiu neramiu laiku 1942 m. rudenį Bronius vyksta į labai sunkiomis karo metų sąlygomis veikiančią Kauno kunigų seminariją, kur taip pat išsiskiria gabumu ir darbštumu. 1947 m. balandžio 5 d. (Didįjį šeštadienį) Vilniaus katedroje iš arkivyskupo M. Reinio rankų gauna kunigystės įšventinimus. Dabar turės mokytis jau ne tik iš knygų, bet ir iš gyvenimo...
Nors priklausė Kaišiadorių vyskupijai, tačiau pirmiausia tris mėnesius buvo vikaras Kauno Svč. Trejybės bažnyčioje. Paskui paskirtas vikaru į Kaišiadoris, po ketverto mėnesių iškeltas į Beižonis, o nuo 1948 m. kovo 15 d. vėl atkeltas į Kaišiadoris vikaro ir kanclerio pareigoms.
1949 m. pavasarį gavo paskyrimą klebonu į Zibalus, kur po 14 mėnesių buvo areštuotas, nuteistas 10 metų lagerio ir išvežtas į Karagandos ir Omsko statybas. Tačiau 1955 m. byla buvo peržiūrėta, bausmė sumažinta ir teistumas panaikintas. Grįžęs į Lietuvą, 1955 m. birželio 30 d. gavo paskyrimą altaristų į Viduklę. 1956 m. kovo mėn. buvo paskirtas klebonu į Bobriškį (Varėnos r.), kur išbuvo 4 metus.
1960 m. pavasarį paskiriamas Molėtų klebonu ir dekanu. Šias pareigas eina 7 metus. 1967 m. vasarą perkeliamas į Vievį kurijos kancleriu. Šias pareigas eina 7 metus. 1974 m. pradžioje kun. Bulika paskiriamas Jiezno klebonu, kur praleidžia net 14 metų, palikdamas labai gražų ir gilų atsiminimą žmonėse...
Iš čia jis net kelis kartus lankėsi užsienyje (Berlyne, Briuselyje, Lurde, Romoje), kur susipažino su daugeliu užsieniečių. Iš Jiezno jis apvažiavo beveik visą Lietuvą, vesdamas rekolekcijas klierikams, kunigams ir pasauliečiams, sakydamas pamokslus įvairiuose atlaiduose. Visur jis kalbėdavo originaliai, įdomiai ir prasmingai.
Jiezne parašė Kryžiaus kelius, kurie buvo išleisti užsienyje, Katalikų kalendoriuje-žinyne spausdino Mintis homilijoms, Krikščionių vienybės maldas. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Krikšto jubiliejaus komisijoje. Jiezne parapijos šventoriuje pastatė aukštą kryžių, prie kurio ir atgulė amžinam poilsiui po 65 gyvenimo ir 41 kunigavimo metų...
Būtų dar daug parašęs ir padaręs, jei ne tas nelemtas infarktas, lydėjęs nuo jaunystės... "Aš norėjau vien tik gero, bet dažnai buvau nesuprastas ir net smerkiamas",- kalbėjo vežamas į Kauno klinikas, kur 1988 m. birželio 22 d. mirė. Kun. Bronius Bulika buvo neeilinis kunigas, todėl ir į jo laidotuves Jiezne prisirinko daug kunigų ir pasauliečių iš visos Lietuvos.
Po mirties jis paliko gausų šūsnį rankraščių, kuriuos jo šeimininkutė Marija rūpestingai atrinko ir geradarių dėka atskyromis knygutėms išleido. Siūlome iš knygos „Dievo karalystės žemė“ I d., simboliškai Tikėjimo metams, įsiklausyti į kun. Broniaus mintis apie tikėjimą.

Tikėjimas
- yra tokia DIEVO MALONĖ, kada žmogus gyvendamas visuomenėje su Dievu, į pasaulį, save ir Dievą žvelgia dievišku žvilgsniu. Tikėjimas, tai požiūris, pasaulėžiūra, gyvas viso žmogaus apsisprendimas priimti visuotinę Tiesą.
Išorinį pasaulį pirmiausia žmogus pažįsta juslėmis. Paskui protu atseka esmę, vertę, pagrindus ir priežastis. O aukščiausias pažinimo laipsnis yra tikėjimas, nes čia žmogus visa savo būtimi tiesiog skverbiasi į viso ko paskirtį, prasmę, pakyla iki Pirmosios Pradžios, iki Aukščiausio Būties (Ją mes vadiname Dievu), Jo šviesoje žvelgia į pasaulį kaip Dievo sukurtą ir tebekuriamą, į save – kaip į būtybę, iš Dievo rankų išėjusią, dvasia, kūrybingumu, laisvu valios apsisprendimu į Dievą panašią, turinčią nesvyruojančią ir nemarią sielą.
Jei žmogus jaučia esant Kažką aukščiau save, jei žmogus jaučia kažką brangaus savyje, toks žmogus jau yra tikintis. Tokiam žmogui belieka išsiaiškinti tiksliau, ir atitinkamai tvarkyti savo gyvenimą – lygiuotis pagal Kažką, kas virš visko, ir branginti Kažką savyje.
Yra žmonių, kurie galvoja ir skelbiasi esą tikintys, bet jų nedorumas ir piktumas išduoda jų netikėjimą. Yra žmonių, kurie skelbiasi esą netikintys, bet jų kilnumas ir gerumas išduoda juos tikinčiais esant, nes kiekvieno kilnumo ir gerumo, kiekvienos Meilės šaltinis yra Vienas Dievas.
„Tikėjimas – ne visiems“, - rašė šv. Paulius (plg. 2Tes 3,2), todėl nesistebėkime, kad yra netikinčių, tikėjimo nepasiekusių, tikėjimą pametusių, iki tikėjimo nepriaugusių, tikėjimo nekenčiančių, tikėjimą vaidinančių. Tikėjimas yra Dievo dovana – kartojame, ir, kad šitą dovaną gautume, reikia atvirumo tiesai, reikia aktyvaus gėrio siekimo, reikia, kad dvasinis pradas žmoguje jau būtų išryškėjęs.

Kun. Br. Bulika,
„Dievo karalystės žemė“ I d.