NAUJIENOS

Draugas, kurio galiu klausti patarimo

Kada išgirstu šiuos žodžius „Jus aš draugais vadinu“, pirmiausia sau iškeliu klausimą – su kuo tai man asocijuojasi. Ir pirmiausia pagalvoju apie savo draugus, kokie jie man buvo. Jie buvo tie, kurie skirdavo man laiko, kurie mokėjo būti su manimi, kurie nebijojo man paskambinti, į kuriuos galėjau kreiptis bet kuriuo metu. Į kuriuos galėjau kreiptis klausdama patarimo ir pati jiems patardavau.
„Jus aš draugais vadinu“ man taip pat asocijuojasi, kad tai yra mokėjimas taip pat džiaugtis kartu, tai yra mokėjimas dalintis gyvenimo tikslais, tuo, kuo mes degame. Tačiau kitas klausimas, kurį aš sau užduodu – o kaip yra su Jėzumi? Juk Jis šiuos žodžius taria: „Jus aš draugais vadinu“. Kaip aš galiu pažinti tai, ką Jis man pataria? Kur aš galiu atrasti Jo patarimą man? Mes turime didžiulę dovaną – Jėzaus paliktą Šventąjį Raštą – Jo apreikštą, įgyvendintą Žodį mums. Šis Jo Žodis yra ypatingas laiškas mums. Laiškas, kurį Jis kiekvieną kartą trokšta perskaityti mūsų širdims. Nežinau, kaip jūs, bet kai aš gaunu laiškus iš ypatingų draugų – aš juos skaitau daug kartų. Mano veide blyksteli viltis, šypsena, džiaugsmas, kartais taip pat kyla klausimai, atsakymai. Lygiai taip pat ir Jėzus, dovanodamas mums savo Žodį, trokšta mums patarti įvairiausiuose mūsų gyvenimo klausimuose.
Tačiau pažvelgus į šią storą knygą gali kilti klausimas, kaip aš turiu skaityti, nuo ko pradėti. Gali net mus gąsdinti, nejaugi aš dabar turiu nuo pradžios iki galo ją perskaityti, kad rasčiau atsakymą. Ko reikia man, kad aš atpažinčiau Jėzaus atsakymą? Jėzus yra taręs: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdą, galėtumėte kalnus kilnoti.“ Taigi kiekviena situacija mūsų gyvenime gali atrodyti beviltiška, gąsdinanti, reikalaujanti iš mūsų didelės drąsos, tam tikro apsisprendimo. Kai klausiu, aš turiu atpažinti Jėzaus atsakymą man. Visų pirma yra mano tikėjimas, ar aš tikiu Jėzumi kaip draugu. Net tuomet , kai aš abejoju, labai svarbu tarti – „Jėzau, padėk mano netikėjimui“. Taigi pirmasis žingsnis prisiliečiant prie Šventojo Rašto – nuoširdus kreipimasis: „Jėzau, padėk mano netikėjimui, mano baimėj, mano neviltyje. Aš tikiu, kad Tu esi čia su manimi.“ Tai – pirmasis žingsnis, po kurio svarbu, jei yra galimybė, atsiversti tos dienos Evangeliją. Jeigu tokios galimybės nėra, pasirinkti Luko evangeliją, Morkaus evangeliją ir tiesiog skaityti su atvira širdimi. Tai jokiu būdu nėra magiškas žingsnis, kur mes atsiverčiam ir iš karto turėtų magiškai ateiti atsakymas. Labai svarbu atsivertus skaityti nuosekliai ir žiūrėti, kas vyksta mano širdyje, ką Jėzus nori man pasakyti, galbūt tai nebus tiesioginis atsakymas – aš noriu dviračio ir nežinau, kokį modelį man rinktis – ne apie tai eina kalba. Bet kaip man elgtis, kokia mano širdies nuostata turėtų būti, kaip aš turėčiau mąstyti, kokios vertybes aš turėčiau rinktis. Taigi tokiu būdu skaitant su atvira širdimi, Jėzus duoda mums atsakymą, Jis paliečia mūsų širdį ir protą. Tikrasis Šventojo Rašto skaitymas veda prie mąstymo, tai verčia mane mąstyti, ką ir kodėl aš darau, ir veda į gyvenimo pasikeitimą.
Taip pat šią draugystę galima būtų palyginti su degančia ugnimi. Kaip kiekvienoje draugystėje tarp mūsų draugų atsiranda tam tikri mūsų panašumai: mes pradedame svajoti, atsiranda viena kryptimi svajonės, galbūt net draugai, kurie padeda mums siekti vieno tikslo. Taigi tai yra degimas viena liepsna. Taip ir Jėzus mus kviečia per savo Žodį, per bendravimą su Juo, per patarimo įsiklausimą, kviečia tapti kaip Jis: degti Jo meile, būti viena liepsna su Juo. Ir kiekvieną kartą, kai mes dedame mažas pastangas – atsiverčiame Šventąjį Raštą, laukiame atsakymo – tai yra tarsi mažų malkų dėjimas į šį laužą, mažų šakelių dėjimas. Ir tokiu būdu mes tampame viena su Jėzumi, atspindime Jį savo draugams. Tai nebūtinai – per Jo vardo kartojimą, bet per mūsų pasirinkimus: per atleidimą, išklausymą, laiko dovanojimą veltui, taip pat per patarimą. Taip mūsų patarimas pradeda atspindėti Jėzaus mintį, Jo Dvasią.
Šventojo Rašto skaitymo dažnumą galima būtų palyginti su draugyste. Kai mes turime gerus draugus, kiek kartų per savaitę mes su jais susitinkame? Kiek dažnai mes jiems paskambiname ir kiek dažnai mes sulaukiame jų skambučių ar jų sms žinučių? Aš nekalbu apie laiškus paštu, kurie ateina. Brangiems draugams mes ne tik paskambiname, su jais pasitariame, kažkur einame kartu, bet taip pat jie yra giliai mūsų širdyje. Jie yra ne tik mintyse, bet ir giliai širdyje. Tai lygiai taip pat kalbant apie Šventojo Rašto, galima būtų palyginti draugystę su Jėzumi. Koks Jis man draugas yra? Ar kaip tas, kad aš žinau, kad Jis, kaip ir Šventasis Raštas yra, kažkur pas močiutę spintoje guli. Ar Jėzus yra man draugas – tas, kai man Jis kažkuo naudingas, vartotojiškas santykis. Man čia dabar bėda, padėk man. Turiu išlaikyti gauti dešimt iš kontrolinio, ai, nu gerai, atsiversiu, paskaitysiu. Ne toks. Jei Jėzus man yra tikras draugas, tai laikas, skirtas Jam, tai nėra praradimas, bet tikro laiko atradimas, tai gali būti maži mūsų įsipareigojimai. Visų pirma, stengtis bandyti išgirsti, kai jis skaitomas per Mišias. Nežinau, kaip jums, bet man kartais taip būna: „aaa, apie ką čia buvo, ar tu girdėjai? Nebeatsimenu.“ Vadinasi, aš tikrai nebuvau tame susitikime su Juo. Tai visų pirma – mokytis išgirsti, ką jis nori man pasakyti per šv. Mišias, kai yra skaitomi skaitiniai.
Nes tas laiškas, kurio aš laukiu, man yra brangus ir aš nešioju širdy. Kitas momentas – jeigu Jis yra išties ypatingas mano draugas, reikia skirti penkias minutes ryte ar vakare, kai namuose visi nurimsta. Todėl viskas priklauso nuo to, koks draugas Jis yra man. Jeigu aš Jį atrandu kaip draugą, kaip ištikimą draugą, tai laikas nebus praradimas. Mes atrandame visiškai naujai ir Jį, ir save, ir viską, ką mes turime visiškai kitoje šviesoje.

Sesuo Dominyka
(pažodinis tekstas iš filmuotos katechezės)