NAUJIENOS

Jiezno krašto viltys ir godos 1863-aisiais


Grotgeris. „Lietuva puola“.



1863 metais sukilėlių įvykdyto Jiezno valsčiaus valdybos užpuolimo bylos faksimilė.


Greit minėsime 1863 -1864 m. sukilimo 150-ąsias metines. Sukilimas prasidėjo Lenkijoje 1863 m. sausio 22 d., ten jis vadinamas Sausio sukilimu. Iš Lenkijos po kelių dienų iššauktas prievartinio rekrutų ėmimo sukilimas persimetė į Lietuvą ir tęsėsi iki 1864 m. rudens. Į sukilimą daugiausiai įsitraukė smulkūs bajorai (šlėktos), carinėje kariuomenėje tarnavę Lenkijos ir Lietuvos, Baltarusijos karininkai, dvasininkai, mokytojai ir nemaža dalis valstiečių. Lenkų ir lietuvių tautos šioje kovoje prieš carizmą siekė atkurti buvusią Respubliką, išspręsti žemės perdavimo valstiečiams be išmokų klausimą. Lietuvos sukilėlių vadovybė, ypač kunigas Antanas Mackevičius, dar neįsivaizdavo Lietuvos atskiros nuo Lenkijos, bet tą savarankiškumą tikėjosi išsikovoti ateityje „Duokite Lietuvai teisę, o tada paklauskite, ar su Lenkija nori būti, ar su Rusija“,-sakė jis tardomas cariniams pareigūnams (Antanas Mackevičius: laiškai ir parodymai/Sudarė O. Maksimaitienė, R. Strazdūnaitė, V.,1988,p.57).
Sukilime susipynė daug prieštaravimų - nacionalinių ir socialinių, netgi tarptautinių, bet tautinio išsivadavimo klausimas buvo pats svarbiausias. Sukilėliai bendraudavo lenkų kalba, nemaža dalis atsišaukimų į Lietuvos valstiečius buvo leidžiama ir lietuviškai. Sukilėlių jėgos buvo 10 - 20 kartų mažesnės už caro dalinius. Dažniausiai sukilėliai - dalgininkai kovėsi prieš reguliarias carinės kariuomenės dalis ginkluotas net patrankomis. Carizmas griebėsi pačių žiauriausių „azijietiškiausių“ represijų, o Prancūzija ir Anglija nesuteikė žadėtos, taip sukilėliams reikalingos pagalbos. Tai didele dalimi nulėmė sukilimo pralaimėjimą.
Sukilimas vyko visoje Lietuvoje, bet didžiausią pakilimą įgavo Vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje. Tačiau ir Jiezno, Punios, Butrimonių, Darsūniškio bei Žiežmarių apylinkės pasižymėjo dideliu sukilėlių kovingumu. Jau 1863 m. vasario 2 d. buvo gautos žinios, kad sukilėliai organizuojasi prie Jiezno ir Butrimonių, o vasario 4 d. buvo išvaduoti vežami iš Stakliškių į Vilnių rekrūtai (LVIA,f.438,ap.1,b 821,l.4).

1863 m. spalio 20 d. vakaras
Lietuvos Valstybės istorijos archyve suradome 17 puslapių bylą (LVIA,ap.1,b.54), kuri atskleidžia prieš 150 metų įvykusių įvykių grandinę. 1863 m. spalio 20 d. Trakų apskrities 5-ojo karinio skyriaus Butrimonyse viršininkas kreipėsi į Trakų apskrities karinį viršininką (Dėl prasidėjusio sukilimo naujasis general-gubernatorius N. Muravjovas-Korikas įvedė karo stovį, policinės institucijos virto karinėmis-V.K.): „Šiandien naktį man pavestame skyriuje gavome penkiašimtininko pranešimą, kad trys ginkluoti maištininkai atvyko į Jiezno valsčiaus valdybą iš Emilijos Rybickos valdomo Trezentalio dvaro ir apiplėšė pinigų dėžutę ir išėmė iš jos tiek kiek ten buvo, 32 ,59½ sidabrinio rublio, valsčiaus viršaičio antspaudą, blankus.“(Ten pat, l.2). Priminsime, kad tuo metu carinio valsčiaus viršaitis gaudavo 100 metinių sidabrinių rublių atlyginimą. Biurokratinė susirašinėjimo piramidė kyla į viršų, ir jau spalio 22 d. Trakų apskrities karinis viršininkas rašo raportą Vilniaus gubernijos viršininkui: „5-ojo karinio skyriaus viršininkas raportavo, kad remiantis gautomis žiniomis, šio mėnesio 20 d. pavakaryje trys maištininkai užpuolė Jiezno valsčiaus valdybą, iš pinigų dėžutės išėmė 32 , 59 ½ sidabrinio rublio, valsčiaus viršaičio antspaudą ir blankus.„ (Ten pat,p.3). Tuo pat metu į Trakų karinį viršininką jau buvo kreipęsi kiti asmenys. Raporte taip pat nurodoma, kad sukilėliai nubaudė rusų valdinės mokyklos mokytoją ir paėmė iš jo 65 sidabrinių carinių rublių.„ O po to užpuolė dvarininkų Žabos ir Kamenskienės dvarus. Ir pagrobė 10 kartų didesnę sumą – 326 sidabrinius rublius. Toks maištininkų smurtas, kad jį numalšinti, o nusikaltėlius atiduoti į vyriausybės rankas“ (Ten pat ,p.3).
Trakų apskrities karo viršininkas savo ruožtu įsakė Trakų apskrities 5-ojo skyriaus viršininkui: „Maištininkų pagrobtus 32 rublius ,59 ½ sidabru išieškoti Trezentalio dvaro, kaip artimiausio Jieznui dvarininkės Emilijos Rybickos. ( Ten pat, p.5). Trakų apskrities viršininkas pareikalavo išsiaiškinti, kaip galėjo maištininkai patekti į valsčiaus valdybos patalpas, kodėl jos nesaugojamos ir kur tada buvo sargas ir kas dėl to kaltas? Kiek dėl to, kas įvyko kaltas valsčiaus valdybos viršininkas ir raštininkas? Pranešti visiems, kiek galint slapčiau, kad tokios priemonės ir sprendimai bus taikomos ir visiems kitiems“ (Ten pat p.6). Iš šių eilučių ryškėja, kad sukilėliams pritarė Trezentalio dvaro savininkai Rybickiai. Kodėl gi sukilėliai taip smarkiai rekvizavo Jiezno didesnės dvaro dalies savininkę (1839-1870) Oną Kamenskieną ir dvarininką Žabą? Tai buvo krašto dvarininkai, garsėję žiauriu elgesiu su baudžiauninkais, jų išnaudojimu. Dvarininkė Kamenskienė po 1861 m. baudžiavos panaikinimo neteisėtai pasisavino Liciškėnų kaimo valstiečių Stelmokų, Kazlauskų, Ligeikų, Daunorų pievas ir ganyklas. Dvarininkai Žabos dėl savo gobšumo XIX a. jau buvo praminti viską susiglemžiančiais „žėbomis“. Iš rusiškos mokyklos mokytojo pinigai buvo atimti, nes jis tiesiogiai vykdė krašto rusinimą.

Pirmasis Jiezno valsčiaus viršaitis
ir kiti pareigūnai
Iš susirašinėjimo ryškėja, kad sukilėliai veikė labai įžvalgiai ir buvo susiję su vietiniais valstiečiais. Vieni sukilėliai puolė Jiezno valsčiaus valdybos būstinę, kiti rekvizavo dvarininkus, o dar kiti - Liciškėnų kaimo sodyboje per naktį saugojo Jiezno valsčiaus valdybos viršaitį Jokūbą Kazlauską ir jo brolį Tadą, kuris tą vakarą turėjo saugoti Jiezno valsčiaus valdybos patalpas (Ten pat, p.8). Turbūt jie sukilėliams davė įžadus niekur nesikreipti, nes Jiezne pasirodė tik po dviejų parų. Sprendžiant iš tolimesnio tyrimo, Jiezno dešmtininkas Ignas Dukavičius ir Jiezno seniūnas Jonas Joneliūnas, atsakingi už valsčiaus valdybos apsaugą, buvo užsiėmę savo asmeniniais reikalais, nusiuntė į apsaugą vyrą su žmona. Pas Jiezno valsčiaus raštininką kambarine tarnavusi Regina Malaškaitė ir jos draugė Ona Venckutė sužinojusios, kad naktį iš spalio 20 į 21 d. nebus stiprios apsaugos, apie tai galėjo pranešti sukilėliams (Ten pat ,p.15-15v).

Sukilėlių būrio įvardijimas.
Carinė valdžia visokiais būdais stengėsi surasti sukilėlius, įvykdžiusius kovinę akciją Jiezno krašte. Visų sukilėlių kovos braižas buvo labai panašus. Iki 1863 m. pab. susiremdavo su cariniais kariniais daliniais, o vėliau vedė partizaninį karą: naikino carinių valsčių valdybų dokumentus, plėšė caro portretus, paimdavo pinigus iš nuožmių dvarininkų, rekvizuodavo pašarus, arklius, maisto produktus. Smuklėse atimdavo spiritą ir sudraskydavo jų patentus. 1863 m. spalio antroje pusėje Jiezne kirtosi kelių sukilėlių būrių keliai. Tai Kleto Korevos, Felikso Kolyškos, Felikso Visloucho ir Aleksandro Stabrovskio (Liubičiaus) būriai. Detaliau patyrinėjus, tikėtina, kad drąsų išpuolį Jiezno krašte organizavo Aleksandro Stabrovskio (Liubičiaus ) sukilėlių būrys.
Kiti Jiezno dvarininkai Kuliešos, Geištorai, Vyšnevskiai, Zajančkovskiai nors ir aktyviai nedalyvavo sukilime, bet prijautė jam ir, neabejotina, kad sukilėliams suteikdavo pagalbą maistu.Tą galima spręsti iš vėlesnės jų opozicijos carizmui. Emilija Rybicka, Trezentalio dvaro savininkė, neinformavusi Jiezno carinių pareigūnų apie sukilėlių pasirodymą, turėjo padengti sukilėlių iš Jiezno valsčiaus valdybos paimtus pinigus. Vilniaus gubernijos iždas padengė nuostolius dvarininkams Žabai ir Kamenskienei (Ten pat, l.11). 1863-1864 m. sukilimas pralaimėjo, bet ir šis sukilėlių pasirodymo Jiezne fragmentas valstiečių tarpe žadino išsivadavimo iš carizmo viltį, drausmino žemės nuomos lupikautojus.


Birštono muziejaus
vyr. fondų saugotojas
Istorikas Vytautas Kuzmickas