NAUJIENOS

Kraštas ir Kašonys – laisvės kelyje(I)

Partizaninio pasipriešinimo
labirintuose
Žymiam antikinės Romos mokslininkui ir filosofui Aristoteliui priklauso gilus ir išmintingas posakis:„Platonas –draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė, tai yra brangesnė už viską“. Net už patriotizmo ambicijas, už pagundą tautinei puikybei bei asmenines nuoskaudas.
1944-1952 m. partizaniniame pasipriešinime – daug pasididžiavimo, tragedijos ir gėdos.
Mūsų pareiga parodyti visas pasipriešinimo spalvas nieko neslepiant ir neidealizuojant...
Partizaninį pasipriešinimą lėmė šios priežastys: 1) Lietuvos vyrų siekimas išvengti mobilizacijos į rusų kariuomenę, 2) apginti gyventojus nuo sovietų plėšikavimo ir prievartavimo, 3) partizanaujant miške sulaukti JAV ir Anglijos kariuomenių intervencijos. Šių šalių politiniai lyderiai niekada tokios vilties nesuteikdavo, tokias tiesas išsakydavo naujieji lietuvių emigrantai, siekdami sudaryti didelės veiklos įvaizdį.
Prasidėjusi kova objektyviai buvo pasmerkta pražūčiai („vienų vieni“). Dėl užsienin pasitraukiusios po sovietinių represijų dar išlikusios aukštesnės karinės ir politinės vadovybės, kovą iškreipė intelekto, karinės vadybos, tautinio solidarumo, socialinės kovos programos stoka. Susiaurėjo ir partizaninės kovos tikslai: a) stabdyti sovietų okupacinės valdžios kūrimą provincijoje, ginti save ir bausti išdavikus, palaikyti tautoje rezistencijos viltį. Šie tikslai jau neturėjo išsivadavimo, permainų pobūdžio, o įgavo tik policinį tautiečių kontrolės virsmą. Tai jau savaime vedė prie prievartos, nepasitikėjimo, nusivylimo.
Kašonyse apsilankydavo keli partizanų būriai, kurie buvo susiję su Tauro apygardos Geležinio vilko rinktine, kurio bazė buvo Pakuonyje. Specifiška, kad mūsų krašte vykęs partizaninis judėjimas buvo įtrauktas į Suvalkijos, o ne į Pietų Lietuvos partizanų sąjūdį. Dažnas mūsų krašte buvo V. Marčiulaičio - Viesulo 80 vyrų skrajojantis būrys, kuris veikė abiejuose Nemuno krantuose, Šilavoto, Veiverių, Pakuonio, Kruonio ir Jiezno valsčiuose (LYA,,f.8,b.27/5,p.530). Būtent šis būrys parodė narsios kovos su sovietų okupantu pavyzdį. 1945 m. balandžio pradžioje dalinys susidūrė su NKVD kariuomene Paverkniuose. Kovoje žuvo 11 partizanų, nukauta 94 priešo kariškiai. Partizanai prie Jundeliškių nuginklavo ir likvidavo 6 enkavadistus. Nuo Jundeliškių, perkirtę plentą, partizanai atskirais skyriais pasitraukė keliomis kryptimis (Juozas Daumantas. Partizanai.,V.,1990,p.91-93).
Antrasis buvo Juozo Ogilbos-Dobilo būrys. Tai vienas iš Geležinio vilko rinktinės Pakuonio partizanų skyrių. Būrys susikūrė 1944 m. lapkričio mėnesį. Jo ginkluotę sudarė kulkosvaidžiai, šautuvai, automatai ir granatos. Jau 1945 m. sausio 17 d. būrys užpuolė 11 milicininkų operatyvinę grupę, sužeisdami milicijos įgaliotinį Bogatyriovą, milicininką Janonį. 1945 m. kovo 24 d. J.Ogilbos vadovaujami partizanai bandė atakuoti Jiezno valsčiaus centrą, stribų būstinę, tačiau sovietai ataką atrėmė (LYA,f.k-1,ap.3,b.804,l.42).
1945 m. sausio 30 d. J. Ogilbos vyrams teko didelis išbandymas susirėmus su NKVD daliniu Alšininkuose. Apie šį įvykį gerai žinojo Juosas Lukša Daumantas, nes 1950 m. po antro grįžimo iš užsienio jis slapstėsi Vyšniūnų slėptuvėje.
Aro, t. y. Geležinio vilko Pakuonio skyriaus vadas Vincas Rūkas pastotėmis atvyko į Alšininkus, ten jau buvo apsistojęs J.Ogilbos-Dobilo būrys. Deja, enkavedistai jau sekė partizanų pėdsakais. Po žiauraus tardymo iš pastotininkų jiems pavyko sužinoti visą informaciją. O partizanai tuo metu ilsėjosi Danilevičių, Šeškų, Zmejauskų sodybose. „Puolimas buvo staigus ir partizanų visai nelauktas. Daugumas kovotojų buvo išsirengę poilsio. Kol jie spėjo bent kiek apsirengti ir pasiruošti kautynėms, jau buvo ir aukų. Stipriausia bolševikų ugnis buvo iš upės pakrantėse įtvirtintų sunkiųjų kulkosvaidžių. Dobilo skyrius kovojo kiek atokiau ir turėjo laiko pasiruošti puolimui. Balandžio (Antano Milenkos -V.K.) vyrai kovėsi kelias valandas. Bolševikai matydami, kad gyvų partizanų nepavyks paimti, o priešinimasis iš trobų nesilpnėjo, padegė trobas.“ (J. Daumantas. Partizanai, p.88).
Padegus sodybas ir bandant iš jų iššokti, žuvo Vincas Rūkas –Aras, Antanas Milenka - Balandis, Juozas Bajoras –Žaibas, P.Šeškus - Gvazdikas iš Alšininkų, Juozas Palionis –Sakalas iš Gripiškių, taip pat Kašonių kaimo partizanas Antanas Jurkonis (Žr. http://www.llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/jieznas_partizanai.pdf).J.Lukša nurodo, kad dar žuvo partizanai Našlaitis, Kregždė, Strazdas, Perkūnas, Laimutis, taip pat žuvo sodybos šeimininkas 63 metų Juozas Danilevičius, jo dviem metais jaunesnė žmona Marė, vaikai 20-metė Ona, 18-metė Adelė, 25 metų Juozas, dviem metais jaunesnis Jonas, kitos sodybos savininkas Šeškus. Iš sovietų pusės žuvo 23 kariškiai (Ten pat).
J. Lukša – Daumantas pažymi J.Ogilbos būrio svarbą šiame mūšyje, kuris „šonine ugnimi padėjo atsipalaiduoti Tigro kovotojams ir laikė pasitraukimo pozicijas į šiaurę. Jo skyrius (priklausė Pakuonio partizanų Vinco Rūko daliniui) iš kautynių išėjo be aukų ir pasitraukė į Pakuonį (J.Daumantas. Partizanai,p.88).
1945 m. kovo 28 d. NKVD operacijos metu J.Ogilbos būrys patyrė skaudų smūgį, neteko daugiau kaip pusės kovotojų (LYA.f.k-1,ap.3,b.804,l.154). Tuo metu, NKVD duomenimis, būryje buvo šie kovotojai: Juozas Bagdonavičius-Jovaras, Lipeika-Pempė, Jurgis Bernatonis, Pranas Bajoras-Lapė, Pranas Grigonis –Jurginas, Kazys Bernatonis-Voveris, Vincas Žuramskas-Gaidys, Vytautas Baranauskas-Saliamonas, Algirdas Baranauskas-Papartis, Algirdas Ginkus-Kurmis, Juozas Valatka-Vanagas, Pranas Daroška, Juozas Bernatonis-Dramblys, Judickas-Miškinis, Mičulis, Auksinukas (sl.) (NKVD Alytaus apskrities skyriaus OOB vyr. oper. įgaliotinio j. ltn. Lapšin 1945 rugsėjo mėn. sudarytas Ogilbos-Dobilo gaujos banditų sąrašas-LYA,f.k-1,ap.3,b.804,l.187).
1945m. kovas - rugpjūtis J.Ogilbos būrio rezignacijos laikotarpis. Tai nemažai lėmė 1945 m. vasario mėn. paskelbtoji vadinamoji LTSR vidaus reikalų komisaro J. Bartašiūno amnestija, kuria buvo leidžiama legalizuotis į mišką išėjusiems žmonėms. Amnestija daugiausiai pasinaudojo tie, kurie slapstėsi nuo sovietų karinės tarnybos, bet aktyvioje partizanų veikloje nedalyvavo. Nuo 1945 m. sausio mėn. iki tų pat metų birželio 19 d. tuo pasinaudojo 59 žmonės, o nuo birželio 19 d. iki liepos 22 d. net 199 žmonės. Šia teise atitinkamai pasinaudojo 2 ir 4 ginkluoti partizanai, 7 ir 8 neginkluoti partizanai (LYA.f.1308,ap.1,b.2,l. 10). Bet pasitaikydavo, kad gavę legalizacijos dokumentus, vėl grįždavo į partizanų būrį. „1945 m. rugpjūčio 9 d. Padriežičkių kaime buvę J. Ogilbos banditai Jalinskas Jurgis, Jalinskas Juozas, Urnavičius Juozas, Urnavičius Vincas, Kazlauskas Jonas naktį vėl sugrįžo į Būdą turėdami legalizacijos dokumentus. Išvardyti banditai naktį sudegino visą piliečio Sinkevičiaus Juozo sodybą. Šeima išsigelbėjo pabėgdama“ (Ten pat, p.22).
Minėtu laiku buvo nutraukti aktyvūs ryšiai su Pakuonio partizanais. Būrys perėjo „Šarūno“ rinktinės dispozicijon, būrį paliko Jonikaitė Elena-Žibutė, legalizavosi Alfonsas Klimašauskas, kuris buvo sovietų parankinių nužudytas. Dėl NKVD nuolatinio lipimo ant kulnų pačiame Ogilbos būryje įsivyravo nepasitikėjimo, nusivylimo nuotaikos. Bet pagrindinė krašto nepasitikėjimo, atsisakymo net jį apnakvydinti, paslėpti priežastimi buvo jo įvykdyti nusikaltimai žmogiškumui. Dėl šių priežasčių jo ir būrio nariams po mirties nėra suteikti laisvės kovotojų vardai.

J. Ogilbos būrio įvykdyti
nusikaltimai žmoniškumui
1)1945 m. sausio 8 d. nukankino Jiezno apylinkės pirmininką Acų ir sekretorių Vencių,-abiem buvo išdurtos akys, kūnuose išpjaustytos žvaigždės (LYA,f.k-1,ap.3.,b.804,l.42);
2)1945 m. kovo 24 d. naktį, kad nesutiko atiduoti miltus, žiauriai grūstuvais sumušė malūnininką Karolį Slavicką. Žmogus tapo invalidu;
3)Tą pačią naktį V. Jotką, kad jo du sūnus tarnavo milicijoje, mušė, pjaustė peiliais, nuvežė iki Verknės, jau negyvą kūną įmetė į vandenį;
4) J. Ogilba, jo pavaduotojas, kiti atvyko į Jiezno Kolonijų kaimą pas Vladą Stankevičių, kurio brolis buvo stribas. Jie surišo Vladui Stankevičiui rankas, aprišo jam sprandą virve, o kitą virvės galą pririšę prie arklio, pasileido joti plentu ir tokiu būdu užmušė savo auką. Kūnas buvo rastas už penkių kilometrų nuo kaimo (Ten pat, l.154);
5)1945 m. kovo 26 d. J. Ogilba atvyko pas miestelio pakraštyje gyvenusius Tomkovidus. Jis sakė, kad kitą dieną skers kiaulę, tad pasiskolino šiaudų svilinimui. Naktį jis vedėsi įkaitu Antaną Zuzevičių (prie šio nugaros buvo prispaustas pistoletas). Šis paprašė atidaryti duris. Įėjęs į namus ieškojo tylaus, neaktyvaus, niekur nepasireiškusio Mykolo Tomkovido. Neradęs jo, savo pyktį išliejo ant jo žmonos, ją mušė, tąsė už plaukų, trijų nepilnamečių vaikų akivaizdoje nušovė (LYA,f.k-1,ap.3,b.1411,l37-46);
6)1945 m. liepos 17 d. J.Ogilbos būrys nužudė Antaną ir Adelę Vinskus, kad jų sūnūs buvo sovietiniai aktyvistai (Ten pat,l.17);
7)1945 m. birželyje Sobuvos kaime buvo nužudyti senukai Bernatoniai, kad jų sūnus Jonas iš pradžių buvo partizanas, o paskui tapo stribu;
8)1945 m. birželio - liepos mėnesiais būrys nužudė 60-metį Antaną Bačkauską su žmona Žideikonyse, pakorė Kisieliškėse miške Magdaleną Ligeikienę, alavinio puodo dangčiu užmušė 90-metę Oną Knyšienę Kisieliškėse, nukankino 35 metų karo invalidą Antaną Bublį, 32 metų valstietį Juozą Rakauską, praėjusį fronto baisybes –Žideikonyse;
9)Bendras Jaruševičiaus-Lakštingalos ir J.Ogilbos kovos su „kolaborantais“ reidas -1945 m. gegužės 30 d. Dvareliškėse. Dėl to, kad 9 asmenų Vaicekauskų šeima, turėjusi 3 ha žemės, gavo papildomai 3 ha žemės, buvo nužudytas šeimos tėvas Juozas, motina Monika, dukros Antosė ir Marytė, našlaičiais liko 5 vaikai nuo vienerių iki 13 metų (KAA,f.R-212,ap.1 ,b.5,l.28).
Stribai kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų krašte nevaidino esminio vaidmens, kovojant prieš partizanus. Į juos buvo stojama ne dėl ideologinių sumetimų, o ypač 1944-1945 m. laikotarpyje dėl noro nepakliūti į frontą. „Stribas – ne karys“ – taip juos vertino partizanai.
Neadekvatūs J.Ogilbos veiksmai krašto žmonių atžvilgiu tik iššaukė krašto žmonių nepasitenkinimą ir padėjo su naujų kerštaujančių informatorių pagalba likviduoti būrį. NKVD pasinaudojo Pakrovų kaimo gyventoju, auginusiu J.Ogilbos kūdikį. Jis buvo susektas, įbaugintas ir užverbuotas agentu „Vileiš“. Jis dėl savo kailio 1945 m. rugpjūčio 30 d. susitikęs sutartoje vietoje nužudė Juozą Ogilbą ,o kad jo partizanai neišaiškintų – ir žmoną Anelę Ogilbienę.
Likvidavus J. Ogilbos būrį, partizaninis judėjimas mūsų krašte šiek tiek priblėso.

Naujas Suvalkijos partizanų
sąjūdis mūsų krašte
Po Ogilbos būrio žuvimo partizaniniam sąjūdžiui mūsų krašte vadovavo Dainavos apygardos Pilėnų grupės vado pavaduotojas Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. 1947 m. pagal jo ir Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos kuopininko Žilvino susitarimą rajonas buvo perleistas Tauro apygardai. Veiklos rajonas buvo nužymėtas šiomis ribomis: „Pietinė riba-nuo Nemuno Verknės upe iki Kisieliškių kaimo. Toliau - į šiaurės rytus pro Benčiakiemį iki Martinonių kaimo. Nuo Martinonių kaimo-į rytų pietus per Lingėniškių kaimą iki Jiezno. Nuo Jiezno vieškeliu iki Liciškėnų. Nuo Liciškėnų - keliu iki Sudvariškių. Nuo Sudvariškių-į rytų pietus iki Stakliškių. Nuo Stakliškių-rytinė riba Užuguostis. Nuo Užuguosčio link Kruonio. Nuo Kruonio link Lapainios iki Nemuno-šiaurinė riba“ (Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais, K., 2000,p.465). Šis susitarimas leido 1947 m. lapkričio 7 d. Suvalkijos kovotojams atlikti istorinį reidą Jiezne, o lapkričio 18 d. ir Kašonyse.
Bus daugiau

istorikas Vytautas Kuzmickas