NAUJIENOS

Paminėta Vasario 16-oji


Vasario 16 d., kaip ir kiekvienais metais, Jiezno parapijos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą bei jos sūnus ir dukteris. Maldoje prisimintas ir mūsų žemietis, poetas Justinas Marcinkevičius, kuriam Lietuvos valstybės atkūrimo diena buvo labai svarbi. Simboliška, kad lygiai prieš metus kaip tik vasario 16-ąją poetas, nesulaukęs 81-erių, iškeliavo pas Viešpatį.
Homilijoje klebonas kun. Rolandas kalbėjo: „Tauta kaip ir žmogus saugo svarbias datas, kurios žymi jos istorinius žingsnius: skaudžius, džiaugsmingus ir garbingus. Nors Vasario 16-oji vis labiau tampa vadovėlių minima švente, tačiau istorija yra kaip medžio šaknys, kurios maitina lapų vainiką. Be tos atmintinos dienos istorinių sprendimų neturėtume šiandienos laisvės.
Kai tauta netenka laisvės, kai ji verčiama vergauti ir kariauti, visus suvienija troškimas pasipriešinti prievartai. Jis suteikia drąsos ir ryžto nepalūžti sunkumuose, nenusivilti, tikėti pergale. Būtent tikėjimas tautai suteikia jėgų išgyventi sunkumus ir sulaukti taikos.
Jau antrą kartą esame tapę nepriklausomi. Dvidešimt pirmus metus patys savarankiškai kuriame ir tvarkome savąjį gyvenimą. Tačiau pasididžiavimą ir džiaugsmą savo tauta temdo tarpusavio taikos trūkumas. Bendras priešas suvienija bendrai kovai, o kai to priešo nelieka, imame kovoti vieni su kitais.
Tai yra pati didžiausia šių dienų žmonių klaida. Kaip išsivaduoti iš šios baisios nelaisvės? Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II sakė: Iš visos širdies maldauju Bažnyčios sūnus ir dukteris daugiau niekada neatskirti žmogaus reikalų nuo Dievo reikalų! Padėkite mūsų laikų žmogui patirti gailestingąją Dievo meilę! Tik ji savo šviesa gali per artimo meilę išgelbėti žmoniją!
Taika pasaulyje prasideda kiekvieno mūsų širdyje, mūsų šeimoje, valstybėje. Tik susitaikę su Dievu ir su savimi, mes pajėgsime taikiai gyventi su kitais, pajėgsime mylėti ir tarnauti, o ne pykti ir kariauti...“
Pamaldose dalyvavo nedidelis būrelis žmonių, bet kaip tiko homilijos pabaigoje kunigo Rolando perskaitytos Justino Marcinkevičiaus eilės:

Diena atrištom akim. 
Tauta iš kapo pakilus. 
Viešpatie, leisk jai atkimt. 
Tebūna jos žodžiai kilnūs.

Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist – kaip esmę. 
Štai mes – ir mūsų tik tiek, 
kiek buvom ir kiek esame...

Kiek būsim šioje dienoje 
sudygę augimui ir brandai, 
ant žemės gyvi ar po ja,
paženklinti lietuvybės randais.

Prie savo kalbos prikalti, 
prie istorijos prirakinti. 
Žmonės, jūs nekalti.
Jūs tik labai iškankinti.

Bet jau atrištom akim.
Ir kaip vėliava jau – pakilūs. 
Lietuva, leisk mums atkimt. 
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.


Mišių pabaigoje drauge sugiedotas Lietuvos himnas.
Tepadeda mums Dievas būti atrištom akim ir polėkiai kilnūs.

-jž-