NAUJIENOS

Kašonys istorijos labirintuose (V)

Ona Bieliauskaitė-Kasčionienė prieš Steikūnus
1914 metų spalio 20 d. į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi Kašonių dvaro tarnaitė Slabados kaimo gyventoja Ona Bieliauskaitė, Silvestro dukra su ieškiniu prieš Kašonių dvaro savininko brolį Antaną Steikūną. Ji teigė, kad nuo Antano Steikūno susilaukė dukros Adelės, kuri gimė 1913 m. balandžio 22 d. Kūdikio išlaikymui ji prašė teismo priteisti 4710 Lt. Už beraštę ieškovę pasirašė jos advokatas. Tačiau jis buvo arba labai gudrus, norėdamas kuo daugiau užsidirbti, arba ieškovė kažką painiojo, nes paaiškėjo, kad atsakovo vardas Motiejus. 1914 m. ieškovė vėl kreipėsi į minėtą teismą, kad jos ieškinį nutrauktų (LVIA,f.448,ap.6,b. 9266,l.19). O jau 1915 m. gegužės 30 d. ji naujame ieškinyje rašė, kad tikras dukters tėvo vardas Motiejus, ir tai gali paliudyti Jiezno klebonas Jonas Galaunė, Slabados kaimo valstietė Marija Sodaitienė bei Pelekonių kaimo gyventojas Mykolas Šėrys. „Remiantis tuo, pateikiu ieškinio 4710 rublių sumą ir prašau: 1) iškviesti į teismą mano nurodytus liudininkus, 2) įpareigoti atsakovą Motiejų Steikūną nuo 1915 m. birželio 22 d. dukters Adelės išlaikymui po 15 rublių į mėnesį, iki dukros pilnametystės išmokėti 1320 rublių, 3) priteisti iš atsakovo visas teismo išlaidas, 4) bylą spręsti ir man nedalyvaujant,o jeigu neatvyktų atsakovas sprendimą priimti už akių (LVIA f. 448 .ap.6, b.9670,l. 2v).
1915 m. rugsėjo mėnesį Vilnių okupavo kaizerinės Vokietijos kariuomenė, carinės Rusijos teismų jurisdikcija baigėsi, vokiečiai tų bylų nesprendė. Tiktai ant ankstesnio Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo buvo nutrauktas ieškinys Antanui Steikūnui, šis vardas buvo perbrauktas ir užrašyta: „Motiejui Steikūnui“ (LVIA,f.448,ap.6,b.9266,l.18). Tai paryškina kokia buvo sunki baudžiauninkų merginų dalia, jeigu net laisvos samdos sąlygomis su jomis taip buvo elgiamasi.

Kašonių kaimas 1919-1936 m.
Parapijos archyve esančių dviejų tarpukario dvasinių ganytojų Jono Galaunės ir Vinco Vaičiulio kalėdojimo metu surašyti parapijiečių sąrašai atskleidžia to meto kaimo struktūrą. 1922 m. Kašonių kaime gyveno 51 šeima (kiemas). Dvare dirbo 69 samdiniai. Kašoniškiai vyrai daugiausia rinkosi žmonas iš Pelekonių, Slabados, Pečiauskų, Kiškeliškių, Sobuvos, Jiezno, Verbyliškių. Analogiškai buvo ir nutekama. Labai konkuravo Kašonių ir Liciškėnų vyrai. 1935-1937 m. Kašonyse, Liciškėnuose ir Jiezne buvo kilę didelių muštynių, į kurias turėjo įsikišti net policija ir teismai.
Kaime buvo surašyti 249 gyventojai. Vyrų buvo 115, moterų - 134. Tai buvo kašoniškių vyrų emigracijos į užjūrį pasekmės. Į užjūrį pasitraukė patys aktyviausi kašoniškiai, todėl jų nerandame Lietuvos savanorių – kovotojų už Lietuvos laisvę gretose. Į karinę tarnybą pašaukti Taraškevičius Mikas, Šėrys Antanas, Tarasevičius Kazys, Kandrotas Bronius buvo atleisti nuo jos dėl netinkamo pasiruošimo, ligos arba kaip vieninteliai šeimos maitintojai. Aplinkiniuose Būdos, Slabados, Sodų kaimuose savanorių buvo ir ne po vieną. Objektyvo dėlei pastebėsime, kad iš Kašonių dvaro savininkų giminės irgi niekas nedalyvavo savanorių kovose. Bet 1919 m. liepos 29 d. Kazimieras Steikūnas ir dauguma kašoniškių matė, kaip lietuvių kariuomenė prie pat dvaro sustabdė lenkų veržimąsį į Jiezną. Rugpjūčio 2 dieną lenkai užėmė Kalvius, lietuvių kariuomenė dvi savaites apsistojo Kašonių dvare, buvo maitinama. Tai pakankamas Kazimiero Steikūno indėlis į kovas už nepriklausomybę. (Santykiai su lenkais -„Kariškių žodis“, 1919 m. 08 07).
Peržiūrėję Kašonių ūkininkų sąrašus pastebime, kad vyravo vidutinių valstiečių ūkis su 8 - 15 ha žemės, turėję po 3-4 arklius, 2 karves, 2-3 avis, 4-6 kiaules.
Iš 1919-1920 m. Kašonių apskritėlio palaipsniškai susiformavo Kašonių seniūnija, sudaryta iš Kašonių kaimo, Kašonių dvaro, Slabados, Pečiauskų, Paviekšnių, Patilčių, Margų, Sodų, Būdos, Vošiškių, Skodiškių, Novopoliaus, Dukurnonių, Kiškeliškių kaimų, Valiūniškių, Pranapolio palivarkų (LCVA,f.1567,ap.3,b.234,l.268).
Seniūnijos darbe aktyviai dalyvavo kašoniškiai Petras Joneliūnas ir Juozas Jurkonis (LCVA,f.399,ap.1,B.408,l.11-17) 1936 m. paskutinėmis dienomis prelatas Vincentas Vaičiulis surašė 55 kašoniškių šeimas, kuriose gyveno 297 gyventojai, vyrų - 149, moterų 148. Dvaro statistika nepateikiama. Per 15 metų laikotarpį pagausėjo gyventojų skaičius, susilygino vyrų ir moterų proporcijos. Kašonyse apsigyveno naujos Zagurskų, Marčinskų, Varlickų, Vyžų, Jastremskų šeimos. (Parochae Jeznensis. Status animarum 1936-p.66-97-Jiezno parapijos archyvas). Vienok visuomeniniu aktyvumu kašoniškiai nelabai pasižymėjo. Nedaug jų priklausė katalikiškai organizacijai „Pavasaris“ bei moterų organizacijoms, silpnai rėmė bažnyčią aukomis. Kaimyniniuose Nibrių, Sobuvos kaimuose atsirado kairiosios liaudininkų organizacijos, Jiezne vyravo tautininkai ir žydų sionistinė organizacijos. Kašoniškiai laikėsi stebėjimo pozicijų.
I935 m. rugpjūtį prasidėjęs Suvalkijos valstiečių streikas palietė ir Kašonis. Rugpjūčio 28 d. Kašonių ir Sobuvos kryžkelėje prasidėjo maisto produktų pristatymo boikotas. Tai labai supykdė dvarininkę Katrę Steikūnienę, kuri susiskambino su Jiezno policijos vadu Boleslovu Karlonu, policininkams atvežti skyrė automobilį. Atvykę policininkai ne tik šiurkščiai elgėsi, bet ir sumušė streikininkus. Kašoniškiai visa tai matė, o Stasys Orlickas ir Juozas Taraškevičius piktinosi. Apie tai Jiezno policininkai gerai prisiminė 1941m. rugpjčūio 6 d., kada šie kašoniškiai buvo suimti ir laikomi Alytaus kalėjime. (LCVA, f.1436,ap.1,b.29,l.87).




1940 m. Kašonyse
1940 m birželio 13 d. Jiezno vaistininkų Jono ir Izabelės Steikūnų sūnus sklandytojas Jurgis Steikūnas atsikabinęs nuo lėktuvo sklandytuvu „Biržietis“ pirmasis iš Kauno pasiekė Lietuvos sostinę. Deja, tai atsitiko paskutinėmis Lietuvos nepriklausomybės valandomis.
Pagal Jurgio brolio, mokytojo Valdemaro Steikūno pasakojimą, 1940 birželio 15 d. sovietinių okupantų tankai apie 16 val. dulkių kamuoliais iš Alytaus skubėjo link Kauno ir Kaišiadorių. Pravažiuodami pro žingeidžius vaikus, jie iššovė keletą šovinių, juos išgąsdino. Steikūnai, kurie jau 1917-1918 m. matė bolševikų žiaurumus, iš Kasčiukiškių atvyko į Kašonis, kad pasitiktų sunkią lemtį.
Teroras šįkart dar nebuvo panaudotas.Tačiau kai kurie samdiniai pradėjo nesiskaityti su motiną Katrę globojusiu sūnumi Kazimieru, tinkamai neatlikinėti darbų. 1940 m. liepos 29 d. marionetinis Liaudies seimas priėmė žemės nacionalizavimo įstatymą, kuriuo žemės savininkams palikta naudotis tik 30 ha, o visa kita žemė buvo nacionalizuota.
„1940 metų rugpjūčio 31 d. susirinko Kašonių seniūnijos piliečiai pas Kašonių kaimo pilietį Sodaitį Bronių. Susirinkime dalyvavo 38 žmonės, kurie vienbalsiai išrinko Rinkevičių Antaną, sūnų Juozo ir Kandrotą Antaną, sūnų Jono Pečiauskų kaimo abu Jiezno valsčiaus Alytaus apskrities. Kašonių seniūnijos, Žemės ūkio skyriaus išrinktus narius tvirtiname (20 parašų). Pasirašė:V. Kandrotas, Jonas Šaulinskas, J. Taraškevičius, V. Kandrotas, J. Bieliauskas, J. Genevičius, J. Slivinskas, St. Genevičius, J. Bieliauskas, P. Taraškevičius, A. Taraškevičius, J. Šaulinskas, A. Šėrys, A. Kandrotas, P. Taraškevičius, V. Jurkonis, P. Sodaitis, H. Pyragas, P. Marčinskas, V. Jastremskas“ (LYA,f.1308,ap.19,b.16,l.102).
Šiame protokole pasirašė tik pusė susirinkusiųjų, kiti gal nepritarė žemės komisijos sudarymui, kuri turėjo nacionalizuoti Kašonių dvarą. Sprendimas buvo įvykdytas rugsėjo mėn. Steikūnams liko tik žemės aplink dvaro centrą. Pas Steikūnus nuo šiol liko tarnauti tik Šmulkštienė Domicelė, gimusi 1895 m., ir jos sūnus Vytautas, gimęs 1921m.

1941 m. birželio 14 diena
1941 m. birželio 14 d. mūsų kraštą, kaip ir visą Lietuvą, užklupo sovietinis trėmimo genocidas. Jau esame rašę, kad pirmuoju trėmimu į šaltį ir badą buvo ištremtos 7 mūsų krašto šeimos. Bet tarp jų Steikūnų nebuvo. Steikūnai buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus: kaip buvę dvarininkai ir antitarybinės organizacijos - tautininkų partijos nariai.
Steikūnai, nežiūrint kai kurių išimčių, gražiai sugyveno su samdiniais. Tai lėmė, kai Jiezno milicijos vadas Adolfas Šklerevičius siuntė milicininkus ir vietinius partinius ištremti Steikūnų šeimą. Jų tarpe buvo Jonas Pučinskas, kuris su tėvais ilgus metus tarnavo Kašonių dvare, jis ir perspėjo Steikūnus. Amžiną atilsį jam, nes jis išgelbėjo ne tik Steikūnus, bet ir prelatą Vaičiulį nuo kankinimų.
Steikūnai pasislėpė pas pažįstamus žmones ir po geros savaitės grįžo į dvarą.

Holokaustas ir Kašonių antiherojus
Šiemet minėjome 70-ąsias holokausto Lietuvoje metines. Neturime užmiršti, kad 1941 m. rugpjūtį - rugsėjo pradžioje buvo išnaikinta vos ne 400 Jiezno miestelėnų, Lietuvos piliečių, tarp kurių Jiezno istorinių įvykių metraštininkas fotografas Motelis Blecheris, mokytoja Ida Kibarskaitė, gydytojai, taip pat buvę valsčiaus tarybos nariai ir kiti. Deja, šį nacistinio velnio išmislą vykdė, žydus žudė 8 Jiezno krašto žmonės, apie pusšimtį krašto vyrų su ginklais vedė juos į paskutinę kelionę, egzekucijos metu saugojo žudynių vietą Strazdiškėse. Liūdnai pagarsėjusi Kalėdienė spjaudė žydus, vedė du mažus vaikus, kad jie stebėtų kaip žudomi žydai. Žydų organizacijų dokumente, kurio pagrindinė teiginių dalis pasitvirtino, ji įvardinta kaip „Kalebė“ ir yra įrašyta greta žudikų, nes tą akimirką jos elgesys tam prilygo. O jeigu dar prisiminti kelias dešimtis tų, kurie plėšė nužudytųjų turtą, pardavinėjo nuogai nurengtųjų drabužius... Neminėsiu 7 žudikų pavardžių, kad nesukrėsčiau jų vaikų, artimųjų, giminių. Tai būtų skaudu ir nesąžininga. Žydus mūsų krašte slėpė ir gelbėjo 4 šeimos: Valatkų - Sokonyse, Talačkų – Liciškėnuose, Valatkevičių-Benčiakiemyje, Jakimavičių – Strazdiškėse. Paminėsiu tik vieną žudiką Petrą Marčinską, nes jis žudiko kelią pasirinko niekieno neverčiamas. Ir padarysiu didelę pastabą tiems, kurie Jiezne šaulių namus įsteigė ir pavadino tame pastate, iš kurio rūsio žydai buvo vedami į žudynių vietą. Tarp kitko, jie save irgi vadino „šauliais“.
Marčinsko „darbus“ būtina nušviesti, nes dar kartais prie stalo, jau gerokai paraudus, pasigirsta dainuška apie Marčinsko - Prydo „žygdarbius“su žydais. Petras Marčinskas, kuriam 1941 m. buvo 45-eri, gyveno pas 52 metų Šaulinskienę Marijoną, dirbo samdiniu. Jos vyrui Antanui mirus, Marčinskas našlei tapo viskuo. Jau rugpjūčio pabaigoje dalyvavo Strazdiškių egzekucijoje. Rugpjūčio pabaigoje kai kuriems žydams pavyko pabėgti, P. Marčinskas su kitais „šauliais“ juos gaudė, uždarinėjo valsčiaus būstinės rūsyje, iš ten pavieniai žydai buvo vedami sušaudymui į Strazdiškes. 1941 m. rugsėjo 9 d. 13 val. su šautuvu lydėdamas žydą, kurio pavardė neįvardinta, pakelyje sutiko Bagdoniškių pradinės mokyklos mokytoją Joną Kuveikį. Šis, žinodamas žiaurų Marčinsko būdą, nenorėdamas su juo susitikti, pradėjo bėgti. Marčinskas bėglį palaikė žydu ir nors Kuveikis šiam šaukė, kad jis ne žydas, šovė į jį. Pataikė jam į kairįjį šlaunikaulį, gavosi kraujo užkrėtimas ir jis mirė. (LCVA,f.1653,ap.1,b. 99,l.23). Jonas Kuveikis paliko našlę, su kuria susituokė tik prieš mėnesį. Ji kreipėsi į Kauno apygardos teismą. Principingi teismo teisėjai Vazbys, Anilionis, Kurklietis nuteisė žudiką 8 metams sunkių darbų kalėjimo. Marijonai Šaulinskienei nemažu kiekiu reichsmarkių pavyko papirkti pronaciškai nusiteikusį teisingumo generalinį tarėją ir šis nuosprendį pakeitė į 1,5 metų kalėjimo, dar suteikė žudikui 4 mėnesius atostogų.1943 m. rugsėjo 11 d. Petras Marčinskas buvo išleistas į laisvę (Ten pat l.25). 1944 m., bijodamas atsakomybės už žudynes, P. Marčinskas grįžta į savo gimtąsias Perlojos apylinkes, įsijungia į A.Ramanausko-Vanago vadovaujamą partizanų būrį. Lietuvos partizanų ginkluotojų pajėgų vadas nežinojo, su kuo turi reikalų, ir gyrė Marčinską-„Povą“ už sugebėjimą virti skanias sriubas (A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų,V.,2007,p.249,p.233). Žinant Marčinsko elgesį, tik galima įsivaizduoti, kaip vaitojo Dzūkijos pamiškės nuo jo veiksmų. Gyvenimą Marčinskas baigė 1947 m. prie Lavysos ežero, kur buvo sovietų pajėgų nukautas.
Karas su savo neginkluotais piliečiais yra visai ne karas, o tik žudynės, kad ir kokiomis spalvomis ar vėliavomis būtų dangstomasi. Ne Vizentalio centras, o mes, lietuviai, apie tai turime nevengti kalbėti, žudikus įvardinant tikraisiais vardais.

Istorikas Vytautas Kuzmickas.