NAUJIENOS

Kašonys istorijos labirintuose (IV)

tęsinys


Nuotaikos Kašonyse prieš Pirmąjį pasaulinį karą

Naujieji dvaro savininkai Kašonyse buvo sutikti gan abejingai. Mažažemių valstiečių vargingumas, 1904-1905 m. Rusijos karas su Japonija daugelį valstiečių paskatino palikti gimtąjį kaimą. Kašoniškiai vyko į JAV. Po vieną, o kartais ir du asmenis iš Albertavičių, Slivinskų, Šaulinskų, Taraškevičių, Sodaičių, Dudkevičių, Jurkonių šeimų išvyko į užjūrį.
Dar XIX a. pab. į aktyvią tautinę veiklą įsijungė Pečiauskų kaime 1859 m. gimęs, o vėliau į Kašonis persikėlęs Jonas Kandrotas. Jo įtakoje Antanas Jurkonis kaime apie 1902-1903 m. organizavo pirmąją lietuvišką daraktorinę mokyklą. Joje lietuviško žodžio mokė keliaujantis mokytojas Karolis Miniauskas. Gal būt dar gyvi yra Antano Jurkonio anūkai Vytautas, Antanas, Janina? O gal jų vaikai susidomėtų šiuo įdomiu istoriniu faktu, jį labiau atskleistų, padėtų surasti protėvių kapą?
Jonas Kandrotas aktyviai dalyvavo ir 1905 m. revoliucijos įvykiuose.1905 m. gruodžio 4-5 dienomis kaip mūsų krašto atstovas dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kur buvo vienbalsiai pritarta tautinės autonomijos siekiams, kovai už lietuvių kalbos draudimo panaikinimą, už lietuvišką mokyklą. Grįžęs iš Vilniaus, Jonas Kandrotas platino socialdemokratišką atsišaukimą „Vyrai už ginklų“. Atvykęs į Jiezno pradinę rusišką mokyklą (vėliau ten buvo lietuviška pradinė mokykla, dar vėliau - ambulatorija), jis pareikalavo įvesti lietuvišką mokymą, ragino vaikus neiti į mokyklą. Dėl šių priežasčių Jonas Kandrotas kuriam laikui buvo uždarytas į policijos daboklę, nuolat carinių žandarų sekamas.
1909 m. Jonas Kandrotas ragino Kašonių žmones nebūti apgautiems skirstantis į vienkiemius, nes jiems buvo suteikiamos nederlingos žemės.
„1909m spalio 1-30d., Trakų apskritis, Jiezno valsčius, Kašonių kaimas (58 kiemai). Spalio 1, 3, 15 ir 20 d. matininkui matuojant žemę būsimiems vienkiemiams, nenorintys skirstytis į vienkiemius valstiečiai (27 ūkiai) naikino laikinus matavimo ženklus, trukdė matuoti. Spalio 20d. valstiečiai uriadniko akivaizdoje išgriovė kapčių su herbiniu stulpu. Spalio 21 d. būrys valstiečių (vyrų ir moterų), nepaisydami uriadniko ir 3 policininkų, sulaikė arklius ir neleido arti ežių. Matavimo darbai buvo sustabdyti. Spalio 23 d. išaškinti padėties į kaimą atvyko Vilniaus gubernijos valstiečių valdybos atstovas, ispravnikas ir pristavas. Spalio 30 d. matuojant sklypus, valstiečiai buvo nuteisti du mėnesius kalėti, kiti buvo įkalinti kelioms dienoms prie policijos“ (LVIA,f.951,ap.1,b.59,l 316,451-453). Aktyviausia šiame proteste buvo 49 m. našlė Ieva Šaulinskienė-Bieliauskaitė. Ji gyveno kartu su sūnumi Petru Šaulinsku ir marčia Marija Šaulinskiene-Navickaite. Šeima turėjo sūnus Joną ir Petrą, dukras Anelę ir Magdę. (Jiezno parapijos archyvas, 1909, 1912, 1937 m. parapijiečių sąrašai).
Mama Ieva Šaulinskienė buvo beraštė, sūnus Petras Ievos Šaulinskienės vardu surašė apeliacinį skundą, kuriuo prašoma peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį dėl šio kaimo valstiečių pasipriešinimo skirstymui į vienkiemius.„ 1911 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu mano sūnus Petras ir kiti Trakų apskrities Jiezno valsčiaus kaimo valstiečiai buvo nuteisti du mėnesius kalėti, o kiti buvo įkalinti kelioms dienoms prie policijos. Tai, kas liečia mane prašytoją Ievą Šaulinskienę, tai galiu patvirtinti, kad iš tikrųjų aš ir kiti Kašonių kaimo valstiečiai nesutikome su žemės skirstymu į vienkiemius, nes nei aš, prašytoja, nei kiti Kašonių kaimo valstiečiai, iš viso 27 žmonės nebuvome pasirašę nutarimo, todėl ir nutarimas nebuvo įvykdytas, o Kašonių kaimas nebuvo išskirstytas į vienkiemius. Šia apeliacija galiu patvirtinti, jog iš tiesų pareiškiau žemėtvarkos komisijos p. matininkui Jarmolinui, kad Kašonių kaimą skirstyti įvienkiemius ir statyti ežiaženklius nesutikau nei aš, nei kiti 27 ūkininkai. Be to pareiškėme matininkui Jarmolinui, kad Kašonių kaimo valstiečiai nesutinka skirstytis į vienkiemius ir tai pareiškėme vie tik žodžiais, o jėga iš viso nebuvo pasipriešinta“ (LVIA,f. 445,ap.1,b. 5560,l.4). Gerai pasirinkta gynyba Ieva Šaulinskienė pasiekė, kad nuosprendis būtų panaikintas. Į vienkiemius dalis kaimo žmonių išsiskirstė tik 1928 m.
Jonas Kandrotas kaip seniausias, 61 m. Jiezno Tarybos narys pirmininkavo pirmajam Tarybos posėdžiui 1920 m. Jonas Kandrotas buvo mūsų krašte iš pačios tautos gelmių kilusi aktyvi, šviesi asmenybė. Tiek Kašonių bendruomenė, tiek jo vaikaičių Kazimiero, Bronės, Jono, Juozo, Gražinos, Veronikos vaikai, tiek Jiezno gimnazijos kraštotyrininkai bendromis pastangomis turėtų surasti šios neeilinės asmenybės kapą Jiezno senose kapinėse, įamžinti jo atminimą. Tik konkreti, gyva, betarpiška istorija gali daryti poveikį jaunam žmogui.


Kašonių dvaras ir Žemės reforma


Kašonių dvaro centro teitorijos schema 1930-1940 m. (Piešė mokytojas Valdemaras Steikūnas).

Tapęs dvaro savininku, Kazimieras Steikūnas efektyviai ūkininkavo. 1913 m. pab. Kašonių dvare gyveno Kazimieras Steikūnas su žmona Katre Bačkauskaite. Kartu su juo gyveno brolis Motiejus ir netikras, nesantuokinis brolis Pranas. Motina jau buvo mirusi. Dvare dirbo 17 šeimų. Tai Antano ir Elenos Šabasevičiūtės šeima, kurioje buvo vienas pilnametis ir 5 nepilnamečiai vaikai, Mykolo Pranckevičiaus ir sutuoktinės Marijos Treiderytės, kurioje buvo trys nepilnamečiai vaikai. Dvaro samdiniais buvo Motiejaus ir Domicelės Skinderytės Skrodzkių šeima, kurioje buvo 3 nepilnamečiai vaikai, Antano ir Antaninos Lukaševičiūtės Aleknavičių šeima, kurioje buvo vienas pilnametis ir 2 nepilnamečiai vaikai, Antano ir Veronikos Vaicekavičiūtės Petrauskų šeima, kurioje buvo 2 mažamečiai vaikai, Mykolo ir Ievos Kondratavičių šeima su 3 nepilnamečiais vaikais, Juozo ir Marijos Zdanavičių Branauskų šeima, Kazimiero ir Onos Treiderytės šeima, viena nepilnametė dukra. Dvare triūsė Jurgis ir Eleonora Lekavičiūtė Pučinskai, šeimoje buvo 4 nepilnamečiai ir vienas pilnametis vaikas, Petro ir Elenos Zakarevičiūtės Vaicekavičių šeima, Andriejaus ir Onos Kalvinskaitės Novopolskių šeima, Martyno ir Antaninos Kandrotaitės Ramaškų šeima, kurioje buvo 3 nepilnamečiai vaikai, Jono ir Rozalijos Karosaitės Šaltenių šeima, kurioje buvo 2 suaugę vaikai ir kiti. (Jiezno parapijos archyvas, Jiezno parapijiečių 1913 m. sąrašai, įrašai Nr.618-635).
Mataušas Steikūnas iki mirties 1913 m. išpardavė apie 440 ha žemės, tad Kazimieras minimu laikotarpiu valdė 440,620 ha žemės. Mataušas Steikūnas testamente nebuvo nurodęs savo anksčiau ištekėjusios dukters Teklės Steikūnaitės-Gindvilienės. Ši 1915 m. prisiteisė teises į įpėdinystę ir gavo vieną septintąją dalį Kašonių dvaro.
1928 m. vykdant Žemės reformos įstatymą, iš Mataušo Steikūno įpėdinių buvo nusavinta Kašonių dvarui priklausę miškai: „Valiūniškiai“(100 ha), jis atiteko Vošiškių kaimo ūkininkams už likviduotas servitutų teises, „Spangis“-20,70 ha, „Mūšis“ - 42, 40 ha, 26 ha ploto ežeras.
Antanas Steikūnas 1924 m. iš Kašonių dvaro pagal testamentą įsigijo 81, 01 ha žemės, kurią išpardavė įvairiems asmenims. Kazimierui Steikūnui buvo palikta nenusavinama 80 ha žemės dalis.
1938 m. po Kazimiero Steikūno mirties 1928 m. nutarimas buvo pakeistas ir įpėdiniams pripažinta 150 ha žemės (LCVA,f.1250,ap.2,b.2267,l. 34-35).
Iš Kašonių dvaro žemę iki reformos ir po reformos buvo nusipirkę: 1)Sodaitis Jonas, 2)Kandrotaitė Anelė, 3)Jurkonis Antanas, 4)Jusas Juozas, 5)Jurkonis Petras, 6)Taraškevičius Aleksandras, 7)Čepulionis Kazys, 8)Sodaitis Juozas, 9)Raižienė Ieva, 10)Šapalas Kazys, 11)Bernatonis Jonas, 12)Taraškevičius Bronius, 13)Janušauskas Antanas (Ten pat l.40).


Kazimiero Steikūno (1882-1938) asmenybė


Kazimieras Steikūnas (pirmas dešinėje) su klebonu J. Galaune ir jo artimaisiais Nemajūnuose 1930 m.

Kazimieras Steikūnas buvo vyriausias Mataušo sūnus. Su žmona Katre jis susilaukė 4 sūnų: Joną, Kazimierą, Vytautą, Adomą (Dievainį) ir dukrą Gražiną. Kazimieras buvo baigęs Liepojos gimnaziją, anksti įsijungė į tautinį sąjūdį, Pirmojo pasaulinio karo metu Kasčiukiškių Steikūnai pasitraukė į Rusijos gilumą, sklandytojas Jurgis Steikūnas 1916 m. gimė Maskvoje. Kazimiero šeima liko Kašonyse, jis ypač susibičiuliavo su klebonu Jonu Galaune. Abu palaikė gerus ryšius su kaizerinės valdžios administratoriumi, stengėsi išsaugoti žmones nuo kaizerinės administracijos represijų, ir tai jiems sekėsi. 1916-1917 m. aktyviai rėmė badaujančius Vilniuje, į ten ne vieną kartą iš Kašonių dvaro riedėjo kruopų ir miltų prikrauti vežimai. 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje lietuvių konferencijoje susitiko žemiečiai Kazimieras Steikūnas, klebonas Jonas Galaunė, kunigas Pranas Bieliauskas, Kastantas Daunoras. Šiame pirmajame spontaniškame tautos parlamente dalyvavo ir kitas Kazimieras Steikūnas, tolimas giminaitis Balninkų dvaro savininkas. 1919 m. jaunosios Lietuvos valstybės žvalgyba pabrėžė, kad iš Jiezno krašto dvarininkų yra patikimas tik Kašonių dvaro savininkas. Jis 1926-1930 m. laikotarpyje ne vienus metus vadovavo Lietuvos tautininkų sąjungos Jiezno skyriui. Kazimieras buvo uolus katalikas, dažnai aukodavo bažnyčiai. Ištikimas tautos patriotas, rūpestingas šeimos tėvas, dar prieš susituokiant turėjo akistatą su sąžine. Tą akistatą, deja, jis pralaimėjo.
1913 m. gegužės 13 d. į Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyrių kreipėsi Kašonių dvaro tarnaitė Marija Prapaškevičiūtė. Ieškinyje ji teigė, kad dvare pradėjo dirbti 1912 m. Dvaro savininkas Kazimieras Steikūnas žadėjo ją vesti, ją suviliojo. Tarnaitė su dvaro savininku ne kartą turėjo intymius santykius. 1913 m. kovą ieškovei gimė dukra. Negalėdama pati išsimaitinti ir išlaikyti vaiką, ji reikalavo mokėti dukrai iki jai sukaks 18 metų po 2,25 rublio kas mėnesį, iš viso 490 rublių, įskaitant bylos išlaidas. Teismui šalių nepavyko sutaikinti, ieškinys buvo pradėtas nagrinėti, buvo pakviesti liudininkai. Atsakovas teigė, kad jis su ieškove negyveno, ir paprašė apklausti liudininkus Antaną Šaltenį ir Mykolą Taraškevičių. Šie teigė, kad ieškovė vaikščiojo su kitais vaikinais ir kad dukra gali būti nuo kažkurio iš jų. Ieškovės pakviesti liudininkai Palionis, Kandrotas paliudijo, kad ieškovė buvo dora mergaitė, neteko jos matyti su kokiais nors vaikinais. Vienok nė vienas iš liudininkų, prisibijodami dvarininko, nepatvirtino, kad ieškovę ir atsakovą yra matę drauge. Tiesiog peršasi išvada, kad Steikūnas laikėsi „konspiracijos“. Teismas Prapaškevičiūtės ieškinį atmetė.
Ieškovė kreipėsi su apeliacija, apeliacija buvo patenkinta.
Po metų su analogišku ieškiniu prieš Kazimiero brolį Antaną kreipėsi Slabados kaimo valstietė Onutė Bieliauskaitė.

Bus daugiau

istorikas Vytautas Kuzmickas