NAUJIENOS

Jieznas nuo kalvinizmo
iki katalikų parapijos įsteigimo (II)

Aplinkybės, lėmusios
Jiezno parapijos įkūrimą
XVI a. pab.–XVII a. pr. aplink Jiezną išsiplečia Katalikų Bažnyčios veikla. Iš kalvinų į katalikų rankas pereina seniausia, dar 1495 m. didikų Daugirdų statyta Užuguosčio bažnyčia, 1586 m. buvo pastatyta Stakliškių bažnyčia, kuriai 1596 m. karalius Žygimantas Vaza Varšuvos seime išgavo bažnyčios fundacijos patvirtinimą, motyvuodamas katalikų pozicijų stiprinimu. 1629 m. Aukštadvaryje funduojamas dominikonų vienuolynas su Šv. Dominyko titulo bažnyčia. Toliau sėkmingai veikė katalikybės švyturiais buvusios Punios (priklausė Trakų dekanatui) ir Darsūniškio bažnyčios.
Jieznas ilgą laiką buvo sala, kurioje nebuvo katalikų šventovės. Tai lėmė, visų pirma senatorių Holovčinskių, ypač Jiezną po 1618 m. valdžiusio Jono Holovčinskio geri santykiai su karaliumi Zigmantu Vaza bei pačių Holovčinskių religinė tolerancija.
1631 m. šalia kitų Kauno dekanato parapijų įvardijama ir Jiezno parapija (Cathalogus omnium decanatuum et beneficiorum, LVIA,f.694,ap.1,b. 8.l. 93), per kelias kartas minima Musninkų bažnytėle. Parapija, žinoma, galėjo atsirasti vienais, dviem metais anksčiau, tačiau rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota tik pateikiamais metais. Parapijos kūrimąsi paskatino ne tik pats laikas, bet ir konkretūs asmenys. Neabejotina, kad surasdamas realijas katalikų parapijos steigimui nesipriešino ir pats Jonas Holovčinskis, sudarydamas galimybes savo valdose pasistatyti bažnytėlę. Verta pastebėti, jog Reginos Holovčinskaitės, Jono sesers, paramos kalvinistams Jiezne nebuvo. Jos pirmasis vyras Petras Tiškevičius, 1611 m. Minsko pilininkas, 1618 m. Minsko vaivada. Jiedu susilaukė sūnaus Kazimiero bei dukrų - Barboros, Marijonos, Zofijos, Katerinos. Tiškevičiai minimu laikotarpiu jau buvo perėję į katalikybę, o Petro Tiškevičiaus giminaitis Jurgis Tiškevičius 1633‑1648 m. buvo Žemaičių, o 1649-1656 m. -Vilniaus vyskupas. Tad Petras Tiškevičius neabejotinai turėjo svarų balsą įsikuriant Jiezno katalikų parapijai.
1630 m. pab. Reginą Holovčinskaitę ištinka dviguba netektis - ji netenka savo vyro ir brolio Jono Holovčinskio. Jieznas pagal testamentą atitenka Reginai Holovčinskaitei. 1631 m. ji išteka už žymaus LDK politinio ir karinio veikėjo, Mtislavlio vaivados 1626-1636 m., Trakų pelininko 1636-1640 m., Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalkos 1637-1638 m., Lietuvos didžiojo iždininko 1640-1644 m. Mikalojaus Kiškos (1588-1644) ir įneša Jiezną kaip kraitį. Tai buvo vienas įtakingiausių ir turtingiausių to meto didikų. Jo brolis Stanislovas 1618-1626 m. buvo Žemaičių vyskupas. Istorikė Vaida Kamuntavičienė mini, kad Mtislavlio vaivada, Ukmergės seniūnas Mikalojus Kiška 1631 06 12 suteikė Paparčių bažnyčiai privilegiją, pasirūpino klebono išlaikymu (Vaida Kamuntavičienė. Kauno dekanato bažnyčių raida XV-XVII a. ,V.,2006,p.14) . 1631-1633 m. Jieznas buvo Mikalojaus Kiškos rankose ir tai lėmė parapijos sustiprėjimą. Moravskiška istorijos traktuotė teigė, kad „kalvinų zborą iš Jiezno išvarė Steponas Pacas“. Vienok istorinis procesas buvo žymiai sudėtingesnis.



Elenos Valavičiūtės-Holovčinskienės laiško faksimilė

Elenos Valavičiūtės-Holovčinskienės laiškai
Lietuvos Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje yra saugomi du Jono Holovčinskio žmonos Elenos Valavičiūtės Holovčinskienės laiškai reformatų sinodui, kurie atspindi kalvinų tikėjimo būklę Jiezne 1633-1634m.1633 m. birželio 6 d. iš Sidro (dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadijos gminos miestelio) ji reiškė didelį susirūpinimą dėl pamokslininkų stygiaus Sidre, Holovčine, Vondzine (dabartinė Rytų Lenkija, Ukrainos pasienyje) , Taimanove (dabartinė Baltarusija) , Jiezne. „Kad katekizmas Sidre, Holovčine, Vondzine būtų girdimas, „Jūs turite gerai žinoti, kad ir toliau Jiezno maldos namuose turi būti Dievo šlovinimas neturėtų užgęsti, kol mes jį globojame“. Po metų, t. y. 1634 m. birželio 17 d. laiške rašytame iš Holovčino, Elena Holovčinskienė skundėsi, kad pamokslininkai dar neatsiųsti, ir prašė Sinodą suteikti pagalbos surasti buvusį Jiezno kalvinų maldos namų vadovą Skrodzkį, nes šis dingo pasiėmęs visą
sidabrą, priklausantį Elenai Valavičiūtei‑Holovčinskienei. Laiške garantuojamas atlygis, jeigu Skrodzkis būtų surastas.
Šie laiškai parodo, kad kalvinų maldos namai nustojo veikti dėl pastoriaus nebuvimo, o ne dėl kažkokios išorinės prievartos.

Pirmasis Jiezno klebonas
1640 m. Jiezno bažnyčios inventoriuje (VUB RS,f.57,B-53,Nr.388) rašoma apie „ankstesnįjį“ Jiezno kleboną Adomą Jurgevičių. Vadinasi, Adomas Jurgevičius ganytoju dirbo dar nuo Musninkų laikų. Klebonavo daugiau kaip 40 metų iki 1671 metų.
Buvo labai išsilavinęs, nes paliko 30 knygų rinkinėlį. Nežinia kada Jiezne buvo laikytos pirmosios katalikų Mišios. Tai galėjo būti tarp 1634-1639 metų. Iki 1655 m. pamaldos vyko senoje medinėje iš kalvinų perimtoje bažnytėlėje. Tačiau tuo pat metu jau kilo mūrinės bažnyčios sienos, aplinkui buvo palikta vietos naujoms kapinėms, viskas aptverta mūrine tvora. Bažnyčios statybą penkiolikai metų sustabdė rusų agresija. Bažnyčia pasirūpino dar Steponas Pacas 1640 m., jo įpėdiniai pagal testamentą buvo įpareigoti pastatyti naują bažnyčią bei ją rūpintis. 1643 ir 1646 m. Kristupas Pacas suteikė visas būtinas privilegijas bažnyčiai, kad ji funkcionuotų, atliktų mokslo pradmenų, tikėjimo tiesų ugdymo, senatvės globos funkcijas.
Per 380 Jiezno parapijos metų Dievo žodžio, tikėjimo, vilties dvasinę mokyklą perėjo daugiau kaip 150000 mūsų parapijiečių. Tai kartu socialinės atsakomybės, tautos vertybių saugojimo, meno, grožio, bendrystės mokykla.

Jiezno parapijos dvasiniai ganytojai istorijos vingiuose
1) 1631-1671 m. - Adomas Jurgevičius
2) 1671-1692 m. - Kazimieras Visockis
3) 1692-1699 m. - Kazimieras Kaštautas
1701-1709 m. - parapijoje nebuvo klebono(ligos, maras) .
4) 1710-1731 m. - Vladislavas Piacevskis
5) 1731-1770 m. - Mykolas Strobeika
6) 1770 m. - Kazimieras Vilčinskas
1771-1775 m. - parapijoje nebuvo kunigo
7) 1775-1783 m. - Ksaveras Bogušas
8) 1783-1811 m. - Mykolas Antanas Sarosiekas
9) 1812-1826 m. - Adomas Rimavičius
10) 1827-1830 m.- Feliksas Šiukšta.
11) 1830-1837 m. - Jurgis Valentinavičius
12) 1837-1849 m. - Juozas Valentinavičius
13) 1850-1854 m. - Kipras Skirmantas
14) 1855-1862 m.- Vincentas Dzialakauskas
15) 1862-1865 m.- Laurynas Stasevičius
16) 1865-1871 m.- Jurgis Sudimtas(adminisratorius)
17) 1871-1872 m.- Aleksandras Birontas
18) 1872-1877 m.- Vincentas Živaranka
19) 1877-1888 m.- Mykolas Paučinskas
20) 1888-1894 m.- Anzelmas Nonevičius
21) 1894-1902 m. - Mykolas Masiulis
22) 1902-1910 m.- Jurgis Zubrickas
23) 1910-1928 m.- Jonas Galaunė
24) 1928-1951 m.- Vincentas Vaičiulis.
25) 1951-1953 m.- Petras Budrevičius
26) 1954-1956 m.- Kostas Ambrazas
27) 1956-1962 m.- Mykolas Balnys
28) 1962-1974 m.- Vytautas Sidaras
29) 1974-1988 m.- Bronius Bulika
30) 1988-1989 m.- Jonas Navickas
31) 1989-1990 m. - Juozas Kaminskas
32) 1990-1993 m.- Petras Kavaliauskas
33) 1993-1995 m.- Robertas Rumšas
34) 1995- 1998 m.- Vilius Kiškis
35) 1998-2001 m. - Gintautas Jančiauskas
36) 2001 m.- Rolandas Bičkauskas

Istorikas Vytautas Kuzmickas