NAUJIENOS

T. Serafinskio Kryžiaus kelio stočių ikonografija


XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje įsivyravus keturiolikos stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktikai paplito įvairiomis technikomis atlikti Kančios ciklai – atvežtiniai ir vietiniai paveikslai, grafikos raižiniai, reljefai, spaudiniai, kurie, kaip meno kūriniai, papuošė, užpildė bažnyčias, Kryžiaus kelio koplytėles. Paveikslus tapė profesionalūs dailininkai, pasimokę meistrai ir liaudies meistrai. Apie šią kūrybos sritį istoriniuose šaltiniuose randame nedaug žinių - inventoriuose ir vizitacijos aktuose paminėtas kai kurių Kryžiaus kelio kūrinių įsigijimo laikas ar jų buvimas bažnyčioje. Apie paveikslų autorius dažniausiai sužinome iš parašo paveiksle (nors religinės dailės kūriniuose signatūros itin retos), kartais pagal analogus, dar rečiau – pagal įrašą dokumentuose. Iš tyrimų bažnyčiose ir muziejuose matyti, kad galima išskirti tam tikras Kryžiaus kelio ciklų grupes, artimas ikonografija ir braižu, ir priskirti jas įvardytiems dailininkams ar tapytojams-anonimams, jų dirbtuvėms.
Vis dėlto apie daugumą XIX a. antrosios p. Kryžiaus kelio autorių tegalime pasakyti - „nežinomas tapytojas“.
Šiame straipsnyje bus tyrinėjami Bagaslaviškio, Jiezno, Kėdainių Šv. Juozapo, Kauno Švč. Trejybės, Metelių, Žemosios Panemunės bažnyčių Kryžiaus kelio ciklai. Visus šiuos komplektus priskirti vienam tapytojui buvo galima dėl šių priežasčių: visų minėtųjų ciklų paveikslai, išskyrus Žemosios Panemunės, mažai tesiskiria formatu, ikonografija, kompozicijomis, dauguma stočių tapačios. Metelių, Bagaslaviškio, Jiezno, Kėdainių Šv. Juozapo, Kauno Švč. Trejybės bažnyčių komplektus autoriaus paliktą įrašą: „T. Serafinski“ buvo galima nustatyti šių ciklų autorių. Daugiau duomenų apie pasimokiusį tapytoją nepavyko rasti, todėl straipsnyje dėmesys sutelkiamas į kūrinius – T. Serafinskio nutapytus Kryžiaus kelius, jų ikonografiją. Bandysime nustatyti šio autoriaus kūrybos chronologines ribas, nors punktyrais pažymėti jo vietą religinės dailės Kryžiaus kelio tapybos srityje. T. Serafinskio Kryžiaus kelio paveikslai nutapyti ant drobės, du iš jų – Žemosios Panemunės ir Jiezno bažnyčiose – ant skardos. Jiezno bažnyčios IX stotyje yra skardos dirbtuvės ženklas: „...ЭММА.Ф KPAMCTA. 10 (?)“. Pažymėtina, kad Jiezno bažnyčios ciklas perkeltas iš Birštono bažnyčios. 1909 m. Birštone pastačius neogotikinę šventovę prie naujo interjero buvo pritaikyti tos pačios stilistikos dirbtuviniai reljefai. Senieji T. Serafinskio paveikslai kurį laiką dar buvo saugomi zakristijoje, po to sukrauti bažnyčios palėpėje. XX a. 9 dešimtmečiu jie buvo paskolinti laikinajai Kaltinėnų koplyčiai (Tauragės r.), kurioje rinkosi tikintieji, kol sudegusios vietoje buvo statoma nauja bažnyčia. 1999 m. Kryžiaus kelio paveikslai buvo sugrąžinti ir perduoti Jiezno bažnyčiai. Daugiau kaip prie šimtmetį nutapyti paveikslai yra keliskart atnaujinti.
Vietinės reikšmės dailės paminklų sąraše įrašyti DV 619, Birštono (dab. Jiezno) bažnyčia - „Stacijos (14)“. Kryžiaus kelio stotys, pirmąkart paminėtos 1884 m. Birštono bažnyčios inventoriuje.
Jiezno bažnyčios ciklai yra su lietuviškais pavadinimais. Spaudos draudimo, carinės valdžios vykdomos rusifikacijos metu lietuviški įrašai ant paveikslų buvo gana retas reiškinys. Tai priklausė nuo klebono ir parapijiečių tautinės savimonės. Jiezno bažnyčios stočių pavadinimai neautentiški, tikėtina, kad senieji įrašai uždažyti ir perrašyti literatūrine normine lietuvių kalba. Galime tik spėlioti, kada ir dėl kokių priežasčių įrašai buvo užtapyti - ar spaudos draudimo metu, ar vėliau dėl senybinės kalbos, o gal stočių pavadinimai buvo užrašyti lenkų kalba?

T. Serafinskio Kryžiaus kelio provaizdžiai
Keturiolikos dalių Kryžiaus kelio ciklas - nuo Piloto namų iki Jėzaus palaidojimo - turėjo nusistovėjusią ikonografiją, stočių paveiksluose privalėjo būti atpažįstamas tam tikras Išganytojo Kančios momentas. Profesionalūs dailininkai, pasimokę ir liaudies meistrai buvo saistomi griežto reglamento, todėl dažnai pasirinkdavo paprasčiausią sprendimą - tiksliai nukopijuodavo populiarias Kryžiaus kelio stočių klišes, per graviūras, reprodukcijas, knygų iliustracijas paplitusias katalikiškoje Europoje. Kiti autoriai, nenutoldami nuo tradicinių ikonografinių schemų, Kančios vaizdams suteikdavo savitesnę išraišką, laisviau jas interpretuodavo.
Kokį kelią pasirinko T. Serafinskis, galima pabandyti išsiaiškinti suradus provaizdžius.
Kauno Švč. Trejybės Kryžiaus kelio stočių pavadinimų rašyba parodė, kad autorius žinojo Kryžiaus kelio vadovus. Kai kurie XIX a. antrosios p. leidiniai buvo iliustruoti Jėzaus Kančios kelio paveikslėliais. Juozapo Zavadskio spaustuvė Vilniuje turėjo įsigijusi keletą tokių raižinių komplektų. Atrodo, kad pagal vieną iš jų T. Serafinskis galėjo nutapyti kai kurias Žemosios Panemunės ciklo kompozicijas. Iliustracijos gana paprastos, pavaizduoti trys-penki veikėjai, fonas minimalus. T. Serafinskis atkartojo paveikslėlių kompozicijų schemas, pagrindinių personažų pozas: II stotyje - Jėzaus ir kareivio, IV stotyje - Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus, VI stotyje - šv. Marijos Magdalietės ir Jėzaus. Pagal šį provaizdį galėjo būti nutapyta gana retos ikonografijos X stotis „Jėzui nuplėšiami drabužiai“, kurioje Išganytojas pavaizduotas sėdintis. Įdomi, neįprasta V stoties „Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių“ kompozicija, vienoda visuose T. Serafinskio cikluose: pagrindiniai veikėjai Simonas Kirėnietis su kryžiumi ir Jėzus, vedamas kareivio, pavaizduoti nusisukę, einantys skirtingomis kryptimis. Toks siužeto traktavimas nėra tapytojo išmonė, pagal šią schemų figūros sukomponuotos „Aukso altoriaus“ mažo formato spaudiniai, skirti privačiam pamaldumui skatinti. T. Serafinskio Kryžiaus kelių I stoties scenoje Pilotas pavaizduotas vilkįs rytietiškais rūbais, sėdintis barokizuotame soste su baldakimu. Egzotišką prokuratoriaus įvaizdį (suformuotą viduramžiais, mėgstamą baroko dailėje) XIX a. palaipsniui išstūmė istorizuotas Piloto paveikslas, bet Lietuvoje pasimokiusių dailininkų ir liaudies meistrų darbuose jis tebebuvo mėgstamas. Palyginę pagal baroko stilistiką sukurtą vokiečių grafiko M. Engelbrechto (1684-1756) raižinį ir daugiau kaip po šimtmečio T. Serafinskio nutapytą I stotį randame daug ikonografinių panašumų. Kitas XIX a. raižinių ciklas veikiausiai taip pat buvo gerai žinomas tapytojui - tai nedidelio formato vario graviūros, skirtos privačiam pamaldumui, atspaustos Niurnbergo C. Mayerio (1798-1868) spaustuvėje. Šio provaizdžio įtaka yra akivaizdi Kryžiaus kelio replikose: panaši VI (Veronika nušluosto Jėzui veidą), VIII (Jėzus ramina verkiančias moteris), X (Jėzui nuplėšiami drabužiai). Galima manyti, kad T. Serafinskio kryžiaus nešimo paveiksluose tarp minios ar kulisuose pasirodantis išskirtinis didaktiškas personažas žydas taip pat galėjo būti perimtas iš C. Mayerio graviūrų, nes standartizuotuose XIX a. Kryžiaus keliuose jis vaizduojamas gana retai.
Kryžiaus kelio Nukryžiavimo, Nuėmimo nuo kryžiaus ar Pietos, Jėzaus laidojimo paveikslams nestigo įvairios stilistikos provaizdžių, šių siužetų paveikslai kabėjo bažnyčiose, buvo žinomos įžymių Vakarų Europos meistrų kopijos, variacijos, reprodukcinės graviūros. Tapytojai šiais atvejais turėjo didesnį pasirinkimą. Antai Žemosios Panemunės ciklo XI stotis nutapyta pagal nuo XIX a. 8 dešimtmečio Lietuvoje paplitusį vokiečių nazarėnų mokyklos atstovo J. Führicho provaizdį. XIX a. antrojoje pusėje vietiniai Lietuvos tapytojai gana dažnai vietoje tradicinių Jėzaus kūno nešimo į kapo rūsį ar Apraudojimo scenų pasirinkdavo adoracinio pobūdžio Jėzaus karste kompozicijų, kuri priminė Didžiojo Šeštadienio dekoraciją. Taigi T. Serafinskis nenukopijavo kokio nors vieno Kryžiaus kelio ciklo, bet buvo susipažinęs ir naudojosi įvairia ikonografine medžiaga.

T. Serafinskio Kryžiaus kelių ikonografija
Visus T. Serafinskio ciklus sieja tapačios I (Jėzus pas Pilotą) ir XIV (Jėzus laidojamas) stotys, įrėminančios Išganytojo Kančios dramą. Panašios yra IV (Jėzus susitinka savo Motiną), V (Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių), VIII (Jėzus ramina verkiančias moteris) stotys. Išplėtotos fabulos Žemosios Panemunės cikle daugiau nei replikose veikėjų: įterpiamas raitelis, žydas, romėnų karys, taip pat koks brutalus pusnuogis veikėjas pavaizduotas padoriau apsirengęs ar kitokia poza (II stotis „Jėzui uždedamas kryžius“). Pagal savo etaloną T. Serafinskis nutapė ir dinamiškas Jėzaus trijų suklupimų scenas (III, VII, IX stotys). Skirtingus X stoties „Jėzui nuplėšiami drabužiai“ variantus, kaip buvo minėta, nulėmė provaizdžiai. Nuosekli eiga atsiskleidžia kartotėse, VI stoties „Veronika nušluosto Jėzui veidą“ variantuose. Visų šios stoties paveikslų kompozicija panaši - Veronika pavaizduota suklupusi priešais Jėzų su išskleista drobule (pagal C. Mayerio provaizdį). Metelių ir Bagaslaviškio bažnyčios paveiksluose matyti tik drobulė, Kauno Švč. Trejybės bažnyčios paveiksle ant drobulės jau „įterptas“ Jėzaus veidas, Jiezno ir Kėdainių bažnyčių paveiksluose - prie išskleistos drobulės su Veraikonu priderinta kiek pasisukusios Veronikos figūra. Šio religinio motyvo laipsniškas išsiskleidimas gali būti siejamas su Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje atgaivintu ir platintu Šventojo veido kultu.
Pagal VI stoties drobulės motyvą T. Serafinskio Kryžiaus kelio kartotės išsidėsto tokia tvarka: Metelių, Bagaslaviškio, Kauno Švč. Trejybės, Jiezno, Kėdainių bažnyčių ciklai. T. Serafinskio Kryžiaus keliuose panaudotos dvi skirtingos XI stoties „Jėzus prikalamas prie kryžiaus“ interpretacijos, kurias nulėmė skirtingi provaizdžiai - vienas tradicinės ikonografijos: ant įstrižai įkomponuoto kryžiaus paguldytas Jėzus, prie jo du budeliai, atliekantys egzekucijų, antrame plane lydintieji - Švč. M. Marija, šv. Jonas, šv. Magdalena, šventosios moterys. Taip Jėzaus prikalimo scena nutapyta Metelių, Bagaslaviškio, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčių cikluose. Jiezno ir Kauno Švč. Trejybės bažnyčių paveiksluose Jėzaus prikalimo scena apversta - centre įkomponuotas romėnų karys, smeigiąs durtuvą. Šis ikonografinis variantas, matyt, dėl neįprasto apversto vaizdo, neproporcingai padidintos kario figūros nebuvo labai sėkmingas ir įtikinantis, gal todėl vėlesniame Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios cikle autorius sugrįžo prie tradicinio varianto. Keturiuose cikluose T. Serafinskis pakartojo kulminacinę Nukryžiavimo sceną: pirmame plane, kryžiaus papėdėje pavaizdavo nualpusią Mariją, palaikomą šv. Magdalenos ir šv. Jono. Prototipuose ši grupė dažniausiai būna paslinkta į šoną, galbūt ją centruodamas tapytojas norėjo paryškinti Jėzaus Motinos skausmą.

Prasmės ir simboliai
Kryžiaus kelio paveikslai turėjo konkrečią paskirtį, jie formavo tikinčiojo sampratą apie Viešpaties nueitą Kančios kelią, Jo Atpirkimo misiją. XIX a. Kryžiaus kelio knygelių pratarmėse rašoma, kad tikintieji turi daryti trumpus apmąstymus „ipaczej stacijos, pagal pawejksla iszreikszta abroze (Ta isake szw. Kongregacija 16 Vvasare 1839 m.). Reglamentuotoje XIX a. antrosios pusės Kryžiaus kelio tapyboje negalėjo būti savavališkos siužeto interpretacijos ar jo plėtotės, netradiciniai ikonografiniai intarpai privalėjo turėti religinį pagrindą. T. Serafinskio Kryžiaus keliuose yra mįslingų personažų, simbolių, elementų, kuriuos galima pabandyti dešifruoti pasitelkus to meto pasijų literatūrą. 1864 m. buvo lietuviškai išleista, vėliau ir keliskart pakartotinai išspausdinta augustinių vienuolės mistikos Katharinos Emmeryk (1774-1824) knygelė „Sopulinga muka Vicszpatiesmusu Jėzaus Christaus“, kurioje detaliai aprašyti josios Viešpaties Kančios kelio regėjimai. Netolimoje praeityje, XIX a. pradžioje, mistikės patirtos vizijos priartino evangelinius Jėzaus Kančios įvykius, skatino kiekvieną tikintįjį suvokti juos kaip elgesio pavyzdžius ir tai išgyventi. K. Emmeryk aprašyta istorija rėmėsi jos amžininkai, ji veikė vaizdinę Jėzaus Kančios kelio išraišką, ypač nazarėnų grupuotės kūrinius. Pabandysime remiantis šios mistikės tekstu atskleisti kai kuriuos užkoduotus T. Serafinskio Kryžiaus kelio paveikslų simbolius, reikšmes.
K. Emmeryk regėjimuose detaliai aprašo minią, lydėjusią Jėzų į Golgotos kalną: joje buvo Švč. Mergelė Marija, šventosios moterys, jo mokiniai, romėnų kariai, raitininkai, fariziejai, žydai, budeliai.
Fariziejai. I stotyje paveikslo gilumoje prie Piloto sosto matyti du it dvyniai panašūs fariziejai. Šie barzdoti vyrai replikose keistai nubalę, bespalviai, kai kuriuose cikluose atrodo lyg būtų nepabaigti tapyti. K. Emmeryk tekste skaitome, kad Jėzų pas Pilotą atlydėjo „du wiriausi Kunigaij Kajposzius ir Annoszius“. Tikėtina, kad tiedu vyrai, rodantys pirštais į Jėzų, yra pagrindiniai Jėzaus kaltintojai.
Budeliai. Neigiamiausi Kančios dramos dalyviai - budeliai, kuriuos K. Emmeryk taip apibūdina: „Buwa tai žmonies maža augumą, pasziurusejs plaukajs, padabni į kraugierius žvvcrius, biauriose rejkaluose tarnawa je už pinigus rimionams ir židams“. T. Serafinskio paveiksluose, kaip ir K. Emmeryk aprašyme, šie brutalūs personažai yra pagrindiniai kankintojai, o romėnų kariai, atrodo, šiame veiksme dalyvauja kaip prižiūrėtojai, tvarkos sergėtojai.
Kančios atributai. Be įprastų kryžiaus, erškėčių vaiko, vinių, plaktuko, paveiksluose matoma ir virvė. I stotis - Jėzaus rankų riešai surišti virve, taip pat virvė juosia kaklų - taip Jėzus vaizduojamas „Ecce homo“ kompozicijose. V stotyje Jėzaus juosmuo ir rankos taip pat surištos virve. Kitose stotyse jis pavaizduotas parkritęs po kryžiumi, tempiamas už virvės. K. Emmeryk įprasmina šį elementą ir nutiesia paralelę tarp Senojo ir Naujojo Testamento, susieja jį su Abraomo auka: į aukos vietą Izaokas nešė malkų ryšulėlį, o Jėzus - kryžių: „kieturi budelėj wirwes pririsztas prie juostos Jėzaus, palenkta po sunkuma kryžiaus, priminanti Izaoką neszanti medžius ant kaina del padarima isz jo apieros Diewuj“. Kartotėse X stotyje T. Serafinskis pavaizduoja berniuką, nešiną krepšeliu su Kančios įrankiais ir lentele su įrašu INRI K. Emmeryk tekste paminimas jaunuolis - „paskuj ju žengė jaunas bernelis su užkabinta ant krutinės toblicze parasza: Tas ira Jėzus Karalus Židu, kuri tureje buti prikalta prie wirszaus kryžiaus“. Mistike išvardija ir kitus Kalvarijos eisenos dalyvius su įvairiais Kančios įrankiais: vieni turėjo „wirwes, wines, klinus, krapszus su reikalingajs daiktajs; kiti nesze kartis ir kopėtas [...]“. Įdomu, kad provaizdžiuose, pavyzdžiui, C. Mayerio XI stoties graviūroje ar X stoties knygų iliustracijoje, šių atributų nėra, o T. Serafinskio stotyse jie išdėstyti pirmajame plane.
Tai kelios veikėjų charakteristikos, keli elementai, kurie iliustruoja K. Emmeryk tekstą, jų yra ir daugiau.
Deja, negalime, kaip vokiečių nazarėnų tapytojo J. Führicho Kryžiaus kelių tyrinėtojai, pasakyti, kad K. Emmeryk knygelė gulėjo T. Serafinskio knygų lentynoje..., nes apie jo gyvenimą nieko nežinome. Vis dėlto žvelgdami į išlikusius Kryžiaus kelio ciklus, galime teigti, kad tapytojo Kančios vaizdinius galėjo įkvėpti minėtosios mistikės tekstai.
Išvados. Gausi iliustracinė medžiaga, provaizdžiai T. Serafinskiui leido kūrybiškiau pažvelgti į standartizuotą, daug pastangų ir atsidavimo reikalaujantį žanrą. Tapytojas specializavosi Kryžiaus kelio tapybos srity. Panaudodamas įvairius provaizdžius, jis sukūrė savitą etaloną, pagal kurį XIX a. 8-10 dešimtmečiais nutapė keletą kartočių, vieną iš jų – Jiezno bažnyčioje.

Asta Giniūnienė