NAUJIENOS

Jaučiamės bendruomenės nariai

Anot ilgametės Jiezno gimnazijos direktoriaus pavaduotojos Danutės Bajorienės, Jiezno bendruomenė tampri, beveik visi vienas kitą pažįsta, bendrauja ir darbuojasi. Pavartęs gimnazijos istoriją, pamatai, kad dauguma mūsų ištisus metus šalia.

Štai Benigna ir Anatolijus Bernatavičiai didelę dalį savo brandaus gyvenimo paskyrė Jiezno gimnazijai. Ponas Anatolijus daug metų dirbo muzikos mokytoju, būrė saviveiklos kolektyvus. Dar ir šiandien vyresnieji jiezniškiai prisimena, kiek koncertų rengė ir įvairių konkursų laurų skynė jo vadovaujamas orkestras. Turbūt neatsitiktinai dukra Jadvyga, aukso medaliu baigusi Jiezno gimnaziją, savo gyvenimą taip pat susiejo su muzika. O štai sūnus Henrikas, taip pat gimnazijos absolventas, pasirinko tiksliuosius mokslus ir jau daug metų dirba atsakinguose postuose. Teko jam ir energetikos viceministro pareigas eiti. Ponia Benigna gerą pusę gyvenimo vienai darbovietei paskyrė. Ji buvo Jiezno vaikų darželio pirmoji ir ilgametė vedėja. Šiomis dienomis Benigna Bernatavičienė atšventė savo 80-mečio jubiliejų. Šiandien ji džiaugiasi prasmingu gyvenimu, kartu su vyru puoselėja šeimą, domisi visuomeniniu gyvenimu.

B. Bernatavičienę kalbina Jiezno gimnazistai Irmantė Verinskaitė ir Erikas Stankevičius.

- Kiek metų vadovavote darželiui?
- Be kelių mėnesių 50 metų.
- Ar per tiek metų nekilo noras pakeisti darbovietę?
- Ne. Darbas buvo įdomus, kolektyvas geras.
- Koks buvo ankstesnis darželis?
- Pirmas darželis buvo kitoks, nei šiandieninis. Visų pirma, bazė buvo visai kitokia. Daug ko neturėjome. Darželis savo veiklą pradėjo su 20 vaikų grupe, vėliau pradėjo daugėti vaikų, buvo pastatytas priestatas, atsirado antra grupė. Dar po kelių metų prijungė lopšelį. Taigi kurį laiką buvo trys grupės. Bet to meto Jieznas buvo jaunų žmonių miestelis, sparčiai daugėjo vaikų ir rajonas pradėjo rūpintis naujo darželio statyba. O dirbti sename darželyje buvo labai sunku, sąlygos buvo labai sunkios, nepritaikytos, apšildymas – krosnys... Aš labai laiminga, kad per tuos darbo metus mane buvo apsupę darbštūs, protingi, darbui atsidavę žmonės. Tai labai palengvino ir vadovavimą. Tėvai mūsų darbu buvo visada patenkinti. Ir rajono Švietimo skyriaus darbuotojai sakydavo, kad Jieznas – vienintelis rajono darželis, iš kurio negauna jokių skundų. Nei iš tėvų, nei iš darbuotojų. Kolektyvas iš tikro buvo puikus, žmonės atsakingi ir darbštūs. Darželio kūrimas – tai jų nuopelnas.
Ir Jūsų?
- Mažiausiai (juokiasi).
- O koks Jūsų manymu yra dabartinis darželis?
- Dabartinis? Dabartinio nežinau, man vis prisimena senasis...
- Koks Jūsų įsimintiniausias įvykis?
- Kai važiavom iš tų varganų patalpų į naują darželį, su dideliu plotu, su patogumais. Darbuotojams ir tėvams buvo tikra šventė, nors kurtis buvo nelengva, patalpos tuščios, visko reikia... Su malonumu prisimenu ir tas tarybinių laikų soclenktynes. Ten būdavo daug punktų, kuriuos reikėdavo įvykdyti. Mes viską padarydavom, vis pirmas vietas laimėdavom. Tada gaudavom premijas, už jas ekskursijas organizuodavom. Gera buvo...
- O gal norėtumėte ką nors šiandien pakeisti, padaryti, ko nepadarėte anksčiau?
- Tai jau tas dabar ne nuo manęs priklauso , nesigilinu į tuos klausimus, atitolus esu.
- O kokius suaugusius žmones prisimenate iš savo auklėtinių?
- Jų labai daug. Kad ir jūsų mokytoja Laimutė Arbačiauskienė. Dar ir dabar susitinkam su ja, ji labai maloni. Vėliau jos vaikai tą patį darželį lankė. Tenka susitikti su Steponkevičiumi, jis iš seno darželio...Vienus atpažįstu, kitų jau ne. Bet jie nulenkia galvas, pasisveikina. Man labai malonu, kad mane prisimena.
- Ar kažkurie žmonės buvo ypatingi vaikystėje?
- Visi vaikai kažkuo ypatingi ir kartu labai panašūs...Tiesą sakant, nebuvo laiko apie tai galvoti, nebuvo laiko sustot, reikėdavo visur suspėt, visokius reikalus tvarkyt. Juo labiau kad su vyru buvom aktyvistai, visur dalyvavom, visur mūsų buvo pilna... O va dabar - metai bėga ir niekur nedingsi.
- Ko palinkėtumėte savo buvusiems auklėtiniams?
- Savo auklėtiniams palinkėčiau sveikatos ir labai protingai žiūrėti į gyvenimą, eiti be klystkelių. Gaila, kad yra jau mirusių... Ką padarysi - kiekvienam savo likimas.
- O auklėtojoms ?
- Noriu palinkėt kantrybės, tai svarbiausia dirbant su vaikais.
- O kaip Jūs pati jaučiatės? Kaip sveikata?
- Ačiū, gerai. Su vyru aktyviai dalyvaujam bendruomenės, seniūnijos renginiuose, aplankom Jiezno kultūros namų, Birštono kultūros centro koncertus, spektaklius. Jaučiamės kaip kokie aktyvūs studentai, sėdėt nesinori, dar vis nenuoramos esam.
- Papasakokit apie savo kasdieninį gyvenimą. Kokia Jūsų kasdieninė veikla?
- Kasdieninė veikla – tai namų ruoša ir laisvalaikis. Esu ūkininko dukra, tai miela prisiliest prie žemės. O žiemą geriausi draugai knygos, laikraščiai, žurnalai. Domimės viskuo.
- Mėgstate skaityti?
- Taip. Matot, kiek sekcijoj knygų... Turim labai gausią savo literatūrą, visokiom temom. Dabar vaikai nuperka labai gerų knygų. Labai mėgstam su vyru skaityti.
- O kas dabar Jūsų gyvenime įdomiausia, gal būt, svarbiausia?
- Turbūt tai, kad jaučiamės bendruomenės nariais. Beje, pasinaudodama šia proga, noriu padėkoti gimnazijos vadovams ir renginių organizatoriams už kvietimus dalyvauti renginiuose. Malonu pabūti dar kartą toje aplinkoje, kur mūsų vaikai užaugo, sėkmingai baigė mokyklą. Mokykloj dirbant, prabėgo ir gražiausi vyro gyvenimo metai, o darželis visada buvo mokyklos dalis... Abu su vyru dėkojame, kad esame nepamiršti. Vadovams ir mokytojams linkime kuo geriausios kloties, sveikatos ir daug džiugių akimirkų.
- To paties linkime ir Jums. Sveikiname su jubiliejumi ir dėkojame už pokalbį.