JIEZNO PARAPIJA

 
 

NAUJIENOS

Jiezno grafas Liudvikas Mykolas Pacas:
šlovingi istorijos puslapiai Lietuvoje ir Lenkijoje


Šį savaitgalį Jiezno gyvenime įvyks nepaprastai reikšmingas įvykis. Miestelio delegacija aplankys Suvalkų seniūnijos Dauspudos miestelį, kur bus švenčiamas generolo Liudviko Mykolo Paco vardo suteikimo Dauspudos mokyklai 30-metis. Moksline konferencija „Grafo generolo Liudviko Mykolo Paco asmenybė 1830 m. lapkričio sukilimo pradžioje“ atskleis daugybę paskutiniojo Jiezno grafo kovos su Rusijos carizmu bruožų. Renginio dalyviai susipažins su paroda, skirta žymiajam Pacui, išvys spektaklį „Vizitas“, skirtą šlovingam Jiezno žemės sūnui, didžiam lenkų patriotui. Šio teksto autorius apgailestauja, kad dėl ką tik atliktos operacijos negali dalyvauti šiame ypatingame renginyje. Šio straipsnio tikslas – supažindinti Jiezno krašto žmones su paskutiniojo Jiezno grafo veikla, atsižvelgiant į tai, kad jo veikla, apsilankymai Jiezne buvo tik iki 1807 metų.


Užrašas Turkijos Izmiro šv. Polikarpo
bažnyčioje esančiame kape

„Čia palaidotas grafas Liudvikas Mykolas Pacas, paskutinysis senosios lietuvių giminės palikuonis, Dauspudos, Rožanos ir kitų valdų savininkas, divizijos generolas, senato vaivada, krašto Tarybos narys, žemdirbių draugijos viceprezidentas, lenkų ordinoVirtuti Militari (Už karinius nuopelnus-V.K), Prancūzijos Garbės legiono, Šv. Stanislovo, Bavarijos ir Maltos kryžių kavalierius.
Gimė 1778 m. gegužės 19 d. prancūzų Strasbure, dalyvavo 1806, 1809, 1812, 1813, 1814 m. NAPALEONO vadovaujamose karinėse kampanijose Ispanijoje, Austrijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Lenkų tautinėje kariomenėje kovojo prieš Rusiją 1831 m., buvo I-ojo rezervų korpuso vadas, keliskart sužeistas: prie Medinos, Rioseco, prie Burgoso, Laono, prie Ostrolenkos. Drąsus, karštas, atsidavęs, kuklus kovotojas. Žemvaldys, meno ir mokslo rėmėjas, patriotas. Tėvynei jau nuo jaunystės gyvenimą atidavė, dėl jos kovojo, kraują kautynėse praliejo. Tarnavo veltui, prarado daug turto, kentė klajones. Čia svetimoje žemėje jį 1835 metų rugpjūčio 31 dieną mirtis jį sutiko. Žemieti, už jo sielą pasimelsk, jo dorybės keliu eik“.


Sugrįžimas į Tėvynę

Mykolo Paco ir Liudvikos Tyzenhauzaitės šeimoje gimusį kūdikį Strasbūre pakrikštijo vienas iš patriotinės, antirusiškos Baro konfederacijos lyderių, politinis emigrantas, Zelvos seniūnas Mykolas Jonas Pacas su grafiene Izabele Augusta de Monfort.

Dvyliktosios Pacų kartos palikuonis labai sėkmingai mokėsi Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Nuo pat jaunystės pasižymėjo veržlumu, drąsa. Jaunasis grafas dažnai vasaras praleisdavo Jiezno dvare. Mėgdavo jodinėti dvaro ristūnais, gėrėjosi apylinkių vaizdais.
Liudvikas Mykolas Pacas buvo paskutinysis Pacų vyriškosios linijos atstovas. 1797 m. miršta Pavilnės seniūnas Juozapas Pacas. Jaunasis Jiezno grafas sugrįžta į Tėvynę. Juozapas Pacas testamentu paliko labai didelį turtą: dvarus Lenkijoje bei buvusiose LDK žemėse. Liudvikas Mykolas Pacas įgijo rūmus Vilniuje ir Gardine bei didesnį nei 4 milijonų lenkiškų auksinų kapitalą grynaisiais. Testamentu tik septyniolikos metų sulaukęs jaunasis Jiezno grafas tapo vienu turtingiausių žmonių buvusios Jungtinės Abiejų tautų Respublikos teritorijoje. Galima suprasti Juozapo Paco pasirinkimą. Jis buvo gerai apgalvotas. Juozapas Pacas neturėjo savo vaikų ir turtą perdavė labai tolimam giminaičiui, nes norėjo pratęsti giminės įtakos tradicijas bei padėtį to meto visuomenėje. Artimesnieji giminės niekaip negalėjo susitaikyti su pareikšta paskutiniąja velionio valia, ir užvirė teismų maratonas. Velionio seserų vaikai Vojnickis, kunigaikštytė Pranciška Butlerytė-Radvilienė testamentą apskundė Lietuvos Vyriausiam Tribunolui. Carinis Lietuvos generalgubernatorius N. Repninas savo sprendimu testamentą paliko galioti. Dar vėliau grafas parodė išmintį ir giminišką solidarumą, giminaičiams išmokėdamas pinigines konpensacijas.
1800 m. Jiezne miršta ir Pacų koplyčioje palaidojamas Liudviko tėvas Mykolas. Šis sūnui paliko daug didelių ir supainiotų skolų. Jaunajam Jiezno grafui nelieka kitos išeities. Norėdamas išsaugoti dvarus, esančius ne Rusijos valdžioje 1807m., Jiezno ir Holovčino dvarus palieka cariniam eksdivizijos teismui, iš tų dvarų vykdančiam išieškojimus Mykolo Paco kreditorių naudai. Plačiau apie Jiezno dvaro skolų anatomiją rašysime kitame straipsnyje.


Liudvikas Mykolas Pacas
ir Napoleono karai

Napoleonas Bonapartas į savo karus sugebėjo įtraukti Rusijos pavergtų tautų politinį elitą, sudarydamas jiems iliuzijas apie galimas šių tautų autonomijas. Į tą politinę apgaulę pateko tiek lenkai, tiek lietuviai. 1807 m. Prancūzijos-Prūsijos karą grafas L. M. Pacas sutiko Paryžiuje. Grafas patikėjo JAT Respublikos atkūrimo idėjomis ir įstojo į Napoleono kariuomenę, tapo jo gvardijos nariu. 1808 m. Ispanijos kampanijos metu jis tarnavo Napoleono gvardijoje, net tapo joje lengvosios kavalerijos eskadrono nariu. 1809 m. grafas dalyvavo Austrijos kampanijoje, kovėsi Prancūzijos kare prieš Rusiją ir Prūsiją. 1810 m. jis grįžta į autonominę Varšuvos kunigaikštystę, kur padeda formuoti ištikimus Napoleonui lenkų dalinius. Jam suteikiamas pulkininko laipsnis. 1812 m. kovo 12 d. prieš Rusijos ofenzyvą grafas L. M. Pacas gavo naują paskyrimą – vadovauti 15‑ajam ulonų pulkui. Šį pulką sudarė 3 eskadronai, 26 karininkai, 697 žemesnio laipsnio kovotojai. Pulke buvo 78 karininkų žirgai, 696 ristūnai, 19 krovinius traukiantys arkliai.
Šio pulko priešakinėse gretose 1812 m. birželio 24 d. jis pasiekė Kauną, o vėliau ir Vilnių. Birželio 23 dieną Jiezno grafas stovėjo šalia Napoleono ir stebėjo prancūzų kariuomenės kėlimąsi ties jam labai artimu Kaunu. Birželio 29 dieną Pacas kartu su imperatoriumi dalyvavo iškilmingame įžengime į Vilnių, kaip Lietuvos DK kariškis. Lietuvos bajorai, stambieji dvarininkai palankiai sutiko Napoleono kariuomenę, tikėdamiesi LDK politinio statuso sugrąžinimo. Tik L. M. Paco pusbrolis, Kalvių dvaro savininkas T. Vavžeckis, Mykolas Kleofas Oginskis pasitraukė kartu su Rusijos kariuomene. Tik vėliau Lietuvos politinis elitas suprato, kad Napoleonui iš Lietuvos reikia tik daugiau rekrūtų, maisto ir pašarų. 1812 m. liepos 14 d. L. M. Pacas surengė Napoleono garbei Vilniaus aukštuomenės priėmimą savo rūmuose Didžiojoje gatvėje. Miestas buvo šventiškai iliuminuotas, teatras nemokamai vaidino publikai. Kitas Jiezno grafo karjeros prancūzmečiu etapas buvo susijęs su imperatoriaus 1812 m. liepos 18 d. įsakymu, jis buvo pakeltas į brigados generolus ir paskirtas tarnauti į Generalinį štabą. Tai buvo laikoma ypatinga garbe ir nuopelnų įvertinimu. L. M. Pacas už šią suteiktą garbę tinkamai atsilygino. Spalio 24 dieną, prie Lužos upės, netoli Malojaroslaveco, Napoleoną užpuolė stambus rusų kazokų dalinys. Tik brigados generolo L. M. Paco ir kelių kitų generolų atskubėjusių pagalbon dėka buvo išgelbėtas. Grafas Napoleoną palaikė iki 1814 m., jo galutinio sutriuškinimo.


Liudviko Mykolo Paco moterys

Jiezno grafas 1815-1817 m. laikotarpyje atkakliai siekė gražios ir grakščios kunigaikštytės Onos Sofijos Sapiegaitės rankos. Jis konkuravo su žymiu to laikmečio lenkų politiku ir visuomenės veikėju Adomu Čartoryckiu. 1817 m. vasarą išvyko į Angliją, o sugrįžęs Sapiegaitę rado jau tapusią A. Čartoryckio sužadėtine. L. M. Pacas metė pirštinę. Dvikova nežiūrint Paco arešto ir Prūsijos valdžios draudimo įvyko Saksonijoje prie Bautzeno. Buvo šaudomasi pistoletais. Pacas Adomą Čartoryckį sunkiai sužeidė į koją. Bet tai nepakeitė Onos Sofijos Sapiegaitės apsisprendimo – ji tapo kunigaikščio žmona.
Tais pačiais metais Liudvikas Mykolas Pacas veda senatoriaus Jono Malachovskio dukrą Karoliną Malachovską. Jie kartu pragyveno tik penkerius metus ir susilaukė dukters Liudvikos, kuri 1840 m. ištekėjo už Ksavero Sapiegos. Žmona sunkiai susirgo tuberkulioze ir 1822 m. mirė. Tačiau jų santykiai, jų jausmai buvo labai gražūs ir davė pagrindą legendoms. Pagal vieną jų, jo žmona buvo labai graži ir jis ją buvo įsimylėjęs vos ne iki išprotėjimo ribos. Savo rūmuose Dauspudoje žmonos garbei jis įrengė labai prabangius apartamentus požemyje. Požemis ne kartą, pagal legendą gelbėjo jaunąjį grafą nuo carinės kariuomenės spąstų.
Netekęs žmonos, Liudvikas Mykolas Pacas ne kartą buvo peršamas su įtakingomis moterimis net iš Napoleono aplinkos, tačiau nė viena iš jų Jiezno grafo nesužavėjo. Iki gyvenimo pabaigos liko vienišu kariškiu, politiku, klajūnu.


Liudvikas Pacas
1830–1831 m. sukilime

Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Liudvikas Mykolas Pacas nematė jokios sukilimo sėkmės. Jis tiesiog pakluso visuomenės spaudimui ir buvo paskirtas sukilimo vadovo Chlopickio pavaduotoju. Didelę drąsą Pacas parodė kovodamas prieš rusų kariuomenę prie Ostrolenkos, kur buvo sunkiai sužeistas ir turėjo apleisti Tėvynę.


Liudvikas Pacas ir Dauspuda

Jiezniečiai, nuvykę į Dauspudą, susidurs su bičiulių lenkų nuomone, kad sparnuoti žodžiai „Pacas vertas rūmų, o rūmai – Paco“ yra gimę Dauspudoje ir yra susiję su čia 1820–1830 m. stovėjusiais anglų neogotikinio stiliaus rūmais. Tuose rūmuose buvo daug tapybos kūrinių, meno raižinių, knygų rinkinių, kurie dingo carizmo laikotarpiu. Neabejotina, kad nemažą dalį vertybių į Dauspudą, L. M. Pacas galėjo atsivežti iš Jiezno. O taip pat ir mūsų pateiktą posakį. Deja, iš buvusių rūmų Dauspudoje išliko mažiau negu Jiezne, ir čia jiezniečiai pokalbiuose tai turėtų akcentuoti.
Dauspuda mūsų žemiečiui L. M. Pacui buvo nepaprastai reikšmingas ūkininkavimo poligonas. Jau mokydamasis Anglijoje, jis pastebėjo laisvos fermerystės svarbą, žemės ūkio mašinų panaudojimą. Todėl į Dauspudą jis pasikvietė daug fermerių iš Škotijos ir Airijos, kad tie mokytų aplinkinius žemdirbius naujų ūkininkavimo metodų. Buvo auginamos bulvės, steigiamos krakmolo, aliejaus spaudimo fabrikėliai. Paco pastangomis Dauspudos apylinkėse ganėsi avių bandos iki 7000 avių, daug auginta žirgų ir karvių. Išauginama produkcija plėtė malūnų, bravorų ,karšyklų ,kalvių augimą. Baudžiavos šiame krašte neliko. Vienok, represijos prieš 1831 m. sukilimo dalyvius, dvarų konfiskacija sustabdė pavyzdinių ūkių progresą.
Jiezno grafas Liudvikas Mykolas Pacas tapo dviejų tautų kovos už laisvę simboliu bei progresyviu žemvaldžiu. Trumpas, bet spalvingas buvo jo nugyventas gyvenimas, bet visuomet jis išliko ištikimas Lietuvos‑Lenkijos valstybės idėjai. Dėl šios idėjos jis aukojo turtus ir padėtį visuomenėje. Savo proto įžvalga, intuicija, principingumu jis pasauliui priminė ne tik Lenkiją ir Lietuvą, bet ir mūsų Jiezną, kuriame prabėgo gražiausios vaikystės ir jaunystės dienos. Kartu su lenkų bičiuliais siekime dar labiau, prasmingiau šią neeilinę asmenybę atminti ir įamžinti.

Istorikas Vytautas Kuzmickas