JIEZNO PARAPIJA

 
 

NAUJIENOS

Jiezno parapija Rusijos dvigalvio erelio
nasruose 1794-1803 m.


Istorinių procesų virsme pastebima nuolatinė pažangos ir nuosmukio kaita.Vienas iš didesnių nuosmukių Lietuvos ir mūsų krašto istorijoje buvo 1795 m. carinės Rusijos įvykdyta LDK aneksija. Kraštas neteko ne tik valstybingumo, bet buvo sutraukyti jo tradiciniai ekonominiai ryšiai su Centrine Europa, įvestas despotinis politinis režimas. Krašto valstiečių padėtį sunkino Rusijos valstybiniai mokesčiai, kurie palyginus su LDK laikais padidėjo 3 kartus. Mūsų protėvius sunkiai kankino rekrutų į Rusijos kariuomenę prievolė.
Prisiliečiame prie vienos seniausios parapijos archyvo bylos. Tai 175 lapų, 350 puslapių Rusijos imperijos centrinės valdžios, Kauno pavieto carinės administracijos karinio viršininko, ispravniko majoro Teodoro Knorungo, jo padėjėjo Andriejaus Zavieckio nurodymai Jiezno parapijai ir klebonijai, Kauno Žemės teismo teisėjo E. Litvinovo nurodymai Kauno dekanatų bažnyčių klebonams, jų tarpe ir Jiezno dvasiniam ganytojui Antanui Sarosiekui. Labai svarbi rekvizicijų medžiaga, atskleidžianti krašto gyventojų vargus. Minima byla apima laikotarpį nuo 1794 m. spalio iki 1803 m., dokumentai rašyti lenkų kalba.

Caro kariuomenės dalinys Jiezne
Carinė kariuomenė 1794 m. rugpjūtyje įsiveržė į LDK, kad palaikytų savo šalininkus Targovicos konfederatus ir numalšintų Lenkijoje ir Lietuvoje kilusį anticarinį sukilimą bei galutinai panaikintų LDK valstybingumą. Jiezne carinės kariuomenės dalinys galėjo atsirasti 1794 m. rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Parapijos archyvo dokumentuose pirmieji carinės administracijos cirkuliarai datuojami būtent spalio mėnesiu. Byloje kirilicos šriftu pateikiama carinės kariuomenės dalinio vardinis sąrašas, kariniai laipsniai (žr. Fragmento iliustraciją). Jiezną okupavo Estlandijos šaulių raitųjų korpuso 3 bataliono 3 kuopa. Ją sudarė 135 kariškiai,1 dailidė, 3 vežikai,12 aptarnaujančių pagalbininkų. Tarp okupantų randame šias pavardes: vyresnysis seržantas Grigorijus Fliakovskis, jaunesnysis seržantas Semionas Izotovas, II būrio vadas Aleksandras Jelizarovas, kapralai – Matviejus Stepanovas, Grigorijus Nefedovas, Luka Karsinovas, Jeremiejus Gavrilovas. Kazokų tarpe 122 asmenys (visų pavardės byloje pateikiamos - V. K). Būtent kažkas iš jų ir išniekino Pacų koplyčioje buvusius 6 Pacų giminės karstus. Del jų „veiklos“ teko remontuoti Pacų koplyčią. Apie tai užsimena Jiezno parapijos klebonas Antanas Sarosiekas 1803 m. ataskaitoje Vilniaus vyskupui Kosakovskiui (MAB.,f.43,b.9507,l.11). Parapijos archyvo byla atskleidžia ir tai, kad ne vienas rusas atsisakė kovoti su lenkų ir lietuvių sukilėliais. Dezertyrų tarpe 30-metis Piotras Trofimovas. 29-metis Aleksiejus Čaikovas, 25-metis Aleksiejus Oniško, 25-metis Lukašas ir dar 8 asmenys amžiuje nuo 25 iki 35 metų.

Priesaika carinei administracijai
Būdamas monarchine bajorų valstybe, Rusijos carizmas Lietuvoje norėjo remtis bajorais. Jis įvedė naują administracinį padalijimą, bet paliko visas bajorų privilegijas, įskaitant apskričių seimelius. Iki 1840 m. buvo paliktas galioti net LDK teisynas - Lietuvos Statutas. Gubernijose ir apskrityse aukščiausias pareigybes užėmė carinė karinė administracija.
Carizmas, palikdamas bajorų, dvasininkų teises, reikalavo jų priesaikos naujai okupacinei valdžiai. 1794 m. spalio mėnesį į visas bažnyčias, o taip pat į Jiezno, buvo išsiųstas šio turinio cirkuliaras: „Jos Imperatoriškos Didenybės (Jakaterinos II - V. K) visos Rusijos kariuomenės generolas – majoras Šventojo Vladimiro ordino kavalierius baronas Levas Benigsonas. – Sugrąžinus ramybę, yra didžiausias poreikis sugrąžinti kiekvienam teisingumą. Todėl Žemės teismai, Tvarkos komisijos, magistratai, miestų jurzdilkos pagal paskutinį Gardino seimo nutarimą (šiame seime 1794 m. karalius Stanislavas Augustas Poniatovskis rusų verčiamas turėjo atsisakyti savo įgaliojimų, buvo laikomas namų arešte Gardine, o vėliau Peterburge - V. K) turi baigti darbą. Pagal šį cirkuliarą, visi piliečiai, tiek civiliai, tiek dvasininkai spalio 19 d. turi atvykti į Kauną atlikti priesaikos. Vietoje šiuo metu išvykusių priesaką turi atlikti dvaro ekonomai arba kiti dvarus tvarkantys asmenys. O jeigu jų šeimininkai priesaikos priimti nenori, komendantūrai pranešti ir užregistruoti“. Paskirtą dieną iš Jiezno dvarų ir klebonijomis karietomis į Kauną per Darsūniškio keltą skubėjo Jiezno bajorai bijodami netekti valdų ir valstybinių pareigybių. Mat, Niskadvorčių dvaro savininkas Tadas Margevičius buvo Kauno rotmistras, Verbyliškių dvarininkas, Jurgis Kulieša –Trakų apskrities rotmistras, iš Pacų įsigyto Trezentalio dvaro savininkas Z. Vaičekauskas (Z. Woyciekowski) buvo šambelionas. Antanas Piacevskis, dabartiniame Pečiauskų kaime buvusio dvaro savininkas, buvo tai pat Kauno rotmistras. O ką jau kalbėti apie Kašonių, Jakniškių ir kitų dvarų savininką Juozą Sopocką, kuris buvo Kauno Žemės teismo teisėjas. Prisiekė net ir mažesnius dvarus turėję dvarininkai: Dvareliškių - kapitonas Juozas Fogleris, Kurmoniškių - Juozas Rapanavičius, Kauno pavieto raštininkas. Prisiekė ir mažažemis Sokonių „garbės bajoras“Juozas Dimša. Tarp prisiekusių nebuvo didžiausio, kad jau ir užstatyto dvaro savininko Mykolo Paco. Jis nenusiuntė į Kauną net savo ekonomo. Neprisiekęs Jakaterinai II, Mykolas Pacas visgi išvengė represijų. Po metų Jakaterina II mirė, o į sostą atėjęs jos sūnus Pavelas I (1796-1801) labai nemėgo savo motinos aštrių pojūčių, tad ir prisiekti nereikalavo. Tai leido Mykolui Pacui iki pat mirties 1800 m. išsaugoti ir Kauno teismo seniūno pareigas.
Daugelis bajorų atsisakinėjo dalyvauti liokajiškose carizmui pareigose. Labai dažnai į jas patekdavo niekam nežinomi žmonės, todėl atsiunčiamuose raštuose klebonijoms jie net smulkiausiais bruožais buvo charakterizuojami. „Žemesniojo Kauno pavieto teismo pavedimas Jiezno parapijai. Jo Kilnybė Jiezno klebonas, o tai pat ir seniūnas turi parapijoje užtikrinti, kad visi piliečiai (valstiečiai tai kategorijai nepriklausė - V. K) atvyktų į Kauno žemesnįjį teismą ir prisiektų Juozui Ratinskui, šviesaus gymio, veidas rauplėtas, juodaakis, su raitytais ūsais. Jis turi apie 30 metų, aukštas. Jo žirgas yra Rumšiškėse kaustytas, su žvaigžde kaktoje. Jo padėjėjas Jurgis Plavinskas, kuris yra rauplėtas, šviesaus gymio, vidutinio ūgio. Jis buvo kandidatu iškeltas Kašonyse, su vokišku surdutu granatinėmis sagomis su mažyčiais žiedais, mozūrišku akcentu kalbantis, apvalia kepure su Žemės teismo ženklais. Pasirašė Juozas, rusų šambelionas“ (tarnas –V. K).

Rekvizicijos
Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų rusų administracijos tikslas buvo užtikrinti savo kariuomenės aprūpinimą maistu, arkliais bei pašaru jiems. Dėl to kentėjo ne tik dvarai, bet ir eiliniai baudžiauninkai. Štai 1794 m. gruodžio pabaigoje Jiezno klebonijon buvo pristatytas raštas: „Jo Imperatoriškos didybės Kauno pavieto Įgaliotai Tvarkos komisijai. Jo Didenybės Kunigaikščio Sergiejaus Teodoro Golycino, generolo poručiko, įvairių ordinų kavalieriaus nuo 1794 metų gruodžio 20 d. įsakau: 1795 m. sausio 2 d. Rumšiškių, Jiezno, Kruonio stotyse turi būti atvesta po dvylika gyventojų arklių, už kiekvieną sumokant po 20 grašių. Antrą kartą tai turėtų įvykti 1795 m. sausio 9 d. Sutinkamai su vyresnybės nurodymu Jiezno stotyje turi būti vykdomos šios arklių pristatymo prievolės. Jų eiliškumą gali pakeisti tik Jiezno gubernatorius Talalovičius (Jiezno apylinkių karinis viršininkas - V. K). Pieštuvėnai ir Noreikiškės turi pristatyti 38 arklius, Trezentalis, Nibrių kaimas - 32, Prienų seniūnijos kaimas kitoje Nemuno pusėje Pelekonys - 6 arklius. Prienų seniūnijos Birštono valda - 44 arkliai, Birštonas, Prienų klebono valda - 6 arklius. Kernuvės, Benčiakiemis ir Vasiliūnai -18. Prienų seniūnijos dvarininkų Kuliešų Verbyliškių kaimas - 6. Margevičiaus Niskadvorčiai -10, Rapanavičiaus Verbyliškės - 8, Sopockos Kašonys - 387 arklius. Migonys - 24 arklius, Slabada-22. Kisieliškės, Paverkniai - 8 arklius, Vošiškės, Skodiškės - 32 arklius. Jiezno klebonui per kiekvienas mišias tai turi iš sakyklos paskelbti“. Po 2 savaičių buvo įsakyta Daujoto Paverknių valdai pristatyti -11 vežimų šieno, Mykolo Paco Kisieliškių valdai - 3, Kuliešos –Verbyliškėms - 6, Margevičiaus - Niskadvorčiams, Midletono – Valiūniškėms - 5, Foglerio –Dvareliškėms - 3, Sokonių akalyčiai - 5, o Jiezno klebonijai net - 20 vežimų. Šis nurodymas buvo ne tik nerealus, bet ir neadekvatus turimų valdų dydžiui. Jis buvo neįvykdytas. Apie tai savo rašte rašė Kauno pavieto ispravniko padėjėjas Andriejus Zavieckis. Dėl trūkstamų faktų šia tema sunku nuspręsti, ar ši sunki prievolė buvo įvykdyta.
1796 m. pradžioje iš Jiezno parapijos kaimų žmonių buvo atimta 81 pats geriausias eržilas. Štai pavardės mūsų protėvių, kuriems buvo padaryta žala: Liciškėnuose – Juozui Kazlauskui, Mykolui Šaulinskui, Mykolui Ligeikai, Jurgiui Gusui, Kazimierui Ligeikai, Jonui Rakickui, Verbyliškėse – Motiejui Cibulskui, Jurgiui Baronui, Jokūbui Pranskauskui, Kukiškėse – Motiejui Beržinskui. Sokonyse – Jurgiui Dimšai, našlei Kulvietienei, Motiejui Lingevičiui, Antanui ir Kazimierui Korkuzams. Vasiliūnuose - Jurgiui Lėckui, Tomui Grigoniui, Jokūbui Miliauskui. Medeikonyse - Motiejui Palioniui, Kazimierui Valatkai. Žideikonyse - Jonui Palioniui, Jokūbui ir Laurynui Bubliams. Nibriuose – kalviui Jurgiui Aleknavičiui, Laurynui Kasčioniui, Juozui Burbuliui, Antanui Tamošiūnui, Motiejui Motiejūnui. Pelekonyse -Mykolui Čiupui, Stanislovui Bernatoniui, Jonui Mickui, Jonui Bajorui, Andriui Zencevičiui, Simanui Grigoniui, Jurgiui Grigoniui, Laurynui Grigoniui, Motiejui Čiupui, Motiejui Ambrazevičiui, Kazimierui Skorupskiui, Jokūbui Šėriui. Benčiakiemyje - Antanui Vaitkevičiui, Motiejui Klimavičiui, Simanui Ginkui, Juozui Valatkevičiui, Kašonyse -Laurynui Pyragui, Jokūbui Šaulinskui, Petrui Jurkoniui, Kazimierui Žukauskui. Pečiauskų kaime - Adomui Liubertui, Andriui Stankevičiui, Stanislovui Kiškioniui, Jurgiui Joneliūnui. Kiškeliškėse - Mykolui Bieliauskui. Būdoje - Mykolui Vaitiekūnui, Pilypui Ališauskui, Jurgiui ir Martynui Joneliūnams, Juozui Sodaičiams. Dukurnonyse - Jurgiui Bieliauskui, Kazimierui Kiškioniui, Kazimierui Lenartavičiui. Steponiškių vienkiemyje - Kazimierui Vilkui, Marguose - Motiejui Žilinskui. Sundakuose - Petrui Pempei, Simonui ir Jurgiui Matikams, Jokūbui Dumalakui, Martynui Mazuroniui, Motiejui Kandrotui, Petrui Tamošiūnui, Simanui Petravičiui. Sobuvoje - Mykolui ir Petrui Mikalauskams, Baltramiejui Berdauskui, Simonui Šimkevičiui, Andriui Malaškai, Petrui Žukauskui, Martynui Kiškioniui.
Nežiūrint vykdomų rekvizicijų, rusų kareiviams pritrūkdavo maisto ir pašaro, tad jie užmegzdavo savus mainų santykius su vietiniais žmonėmis. Kauno pavieto Žemės teismo teisėjas E. Litvinovas 1798 m. kovo 2 d. nurodymuose Jiezno parapijos bajorų vadovui Bartoševičiui rašė: „Esamos tvarkos aplinkybės lemia, kad niekas iš valstiečių nepirktų jokių daiktų iš nepažįstamų žmonių, tuo labiau iš kareivių, ypač šaukštų ir naktinių puodukų. Niekas neturi vėlai išeiti ar vėlai grįžti, užmegzti ryšį su kareiviais. Klebonas privalo iš sakyklos, o taip pat įkalbinti dešimtininkus, savo parapijoje visus supažindinti su šiuo nurodymu. O jeigu kas šių nurodymų nevykdytų, bus griežtai nubaustas. Jeigu kas nors bus pastebėtas, bus pristatytas į policijos (karinės - V. K) teismą, išplakant rimbais. Atitinkama tvarka bus nubaustas ir jo šeimininkas“.
Rusų uždėtos prievolės kariuomenei išlaikyti buvo sunki našta dvarams. Vien 1795 m. iš apylinkėse esančių dvarų generolo Golicyno daliniams buvo pristatyta apie 350 pūrų, t. y. apie 17 tūkstančių kilogramų miltų, 920 gorčių, t. y. apie 1840 kg kruopų,760 pūrų, t. y. virš 36 tonų avižų. ⅔ visų privalomų prievolių ir taip jau sunkioje finansinėje būklėje esančiam Jiezno Mykolo Paco dvarui.

Carizmas ir Jiezno parapija.
Pirmoji ataka.
Rusijos carizmas nuo pat pirmųjų LDK panaikinimo dienų siekė izoliuoti bažnyčią nuo Šventojo Sosto ir padaryti ją savo politikos įrankiu. Carizmas panaikino vienuolynų žemėvaldą, uždėjo dideles prievoles klebonijų dvarams. Jiezno bažnyčios klebonas Antanas Sarosiekas turėjo prisiekti carinei valdžiai, kiekvieną savaitę laikyti mišias už „esamą tvarką“. Jiezno, kaip ir kitų bažnyčių sakyklos virto carinės vadovybės cirkuliarų skaitymo, carinės politikos aiškinimo vieta. 1794 m. klebonas buvo 49 metų. Jis buvo iš Poniatovičių kaimo Baltarusijoje. Jiezno klebonu jis dirbo nuo 1783 m., kada šias pareigas savanoriškai paliko Ksavers Bogušas. Kleboną šokiravo carizmo įvairiais cirkuliarais parapijos ribų nustatinėjimas. Parapijos archyve šiame laikotarpyje caro valdžiai pateikiami parapijiečių statistiniai duomenys, kaip ir 1798 m. gyventojų revizija, yra netikslūs, jie sumažinti, stengiantis apsaugoti nuo carizmo prievolių padidinimo.
Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas