ISTORIJOS TAKAIS

Jiezno rašto garbė.
Kariškiai Tėvynės sargyboje 1919-1940 m.

Trumpam atidėsime Niskadvorčių (Žemutinio dvaro) istorijos nagrinėjimą ir sugrįšime prie kraštą tarpukariu garsinusių žmonių. Vienas iš jų - kilęs iš minimo kaimo, kolekcininko Almanto Miliausko nuotraukoje užfiksuotas - Vincas Klinavičius. Jis gimė 1909 m., mokėsi Prienuose, baigė Alytaus gimnaziją. 1934 09 15 baigus Karo mokyklą (XVI laida), jam suteiktas pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paskirtas I-ojo pėstininkų būrio Ukmergėje vadu. 1937 10 07 pakeltas į vyr. leitenantus. 1937 10 27–29 žygio į Vilnių dalyvis. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, tarnavo 7 šaulių kuopos vyr. karininku. Sovietams likviduojant Lietuvos kariuomenę, paskirtas Raudonosios Armijos Šaulių teritorinio korpuso 179 šaulių divizijos 234 pulko būrio vadu. Kilus Vokietijos - SSSR karui, iš Raudonosios Armijos pasitraukė. 1941 07 12 priimtas į lietuvių karių Vilniaus įgulos I apsaugos pulką. 1944 07 pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno įvairiose stovyklose. 1945 m. dirbo Bambergo miesto karo reikmenų fabrike, kur tų metų vasario 17 dieną per sprogimą, pažeidusį jo regėjimą, tapo invalidu. 1949 m. emigravo į JAV. Mirė 1998 08 03, palaidotas Flamingtone, Niudžersyje. Žmona Sofija Zlatkutė (susituokė 1938 m. (Lietuvos Nacionalinio muziejaus biblioteka. Lietuvos karininkai 1918-1953,V.,tomas IV,p.325).

Liciškėnų žemės sūnus
Mikas Kazlauskas gimė 1898 07 06 Jiezno valsčiaus Liciškėnų kaime. 1915-1918 m. gyveno Rusijoje, Kubanėje, baigė komercinės mokyklos 7 klases. Grįžęs į Lietuvą, 1919 03 25 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės aviacijos dalį. 1919 12 16 baigus karo mokyklą (II laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis ir paskirtas į 5 pėstininkų pulką 8 kuopos jaunesniuoju karininku. 1920 09 01-12 01 dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais Seinų, Vievio, Utenos apylinkėse. 1922 09 03 paskirtas 8 kuopos vado pavaduotoju. 1923 01 09–22 dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1923 12 01 pakeltas į vyr. leitenantus, 1923 12 31, pačiam prašant, paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Nuo 1924 m. sausio dirbo pasienio policijoje, Zarasų apskrities III rajono viršininku, nuo 1929 05 15 - Utenos apskrities IV rajono viršininku. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Vadovavo Zarasų ir Salakų apylinkių šaulių būriams. 1931 -1940 m. Zarasų pasienio policijos IV rajono viršininkas, 1937 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais atliko karinę tarnybą I-ajame pėstininkų pulke. 1938 m. pakeltas į atsargos kapitonus. Kilus Vokietijos – SSSR karui, 1941 06 28 paskirtas Panevėžio apskrities policijos viršininku, vėliau, iki 1944 m., buvo Utenos apskrities policijos viršininku. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Hudstone, kur 1954 10 08 mirė. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio (1938) ir Šaulių žvaigždės (1939) ordinais, Savanorių (1929) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais. Žmona Elena Vnorauskaitė-Žabienė (1891–1942) (ten pat, IV tomas, p. 200).
Apie Joną Acų-Acuką ir Vincą Grigaliūną jau yra pakankamai Lietuvoje ir užjūryje rašyta, tad šįsyk jų gyvenimo ir veiklos neaptarinėsime.

Antanas Majus (1895-1972) –
Lietuvos nepriklausomybės
šauklys Jiezne
Antanas Majus gimė 1895 m. Šiaudalių kaime, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. 1915 m. jis baigė Raseinių pradinės mokyklos 4 klases. Tais pačiais metais, lapkričio 12 d. įstojo į „Ryto“ draugijos pedagoginius kursus. 1916 m. vasarį baigęs minėtus kursus, išvyko dirbti mokytoju į Barčių pradinę mokyklą. 1917 m. dirbo Jakėnuose ir Varėnoje. Jiezne Antanas Majus dirbo tik vienerius metus, 1918-aisiais. Tačiau tie metai labai svarbūs, nes čia – Jiezne – kartu su su kunigu Jonu Galaune jis tvirtino lietuvybę, kūrė lietuviškąją krašto savivaldybę. Nuo pat 1918 m. pradžios jo veiklą jau pastebėjo „Lietuvos aidas“ ir „Tėvynės sargas“.

Liciškėnų pradžios mokykloje
1918 m. kovo 23 d. publikacijoje rašoma apie nuo pat metų pradžios pradėjusią dirbti, jau nuo 1917 m. pradžios veikiančią (įsteigta 1916 m. lapkričio mėn.) pradinę mokyklą. Pabrėžiama, kad mokykla veikia dėka dviejų kaimo žmonių: mokytojo Justo Guso sumanumo ir vietinio ūkininko Petro Kuzmicko paramos ir organizacinės veiklos. Šis net įsteigė vakarinius mokymosi kursus suaugusiems: „kursuose mokoma lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, aritmetikos ir sveikatos dalykų. Mokytojauja J. Gusas ir A. Majus. Kursus lanko 40 vaikinų, 1 vyriškis ir 5 merginos“ („Tėvynės sargas“, 1918 m. kovo mėn. 23 d., nr.11, p.8). Tai aprašė ir 1918 m. kovo 5 dienos „Lietuvos aidas“ Nr. 28 (76). Mano senelė apie senelio organizuotuose kursuose mokiusį Antaną Majų savo vaikams pasakodavo kaip apie gerai žinojusį vokiečių kalbą ir matematiką, nes atmintinai skaičiavo visus aritmetinius triženklių skaičių veiksmus.

Jiezno pradžios mokykloje
Po dviejų mėnesių Antanas Majus jau mokytojavo Jiezne: „Š. m. vasario mėn. „špitolės“ name buvo atidaryta mokykla, kurią lanko daugiau kaip 30 žmonių. Mokytojauja A. Majus. Mokyklai padidinti rūpinamasi padidinti senosios mokyklos namas“ („Tėvynės sargas“ 1918 m. balandžio mėn. 23 d., nr.13, p.9). Apie tai rašė ir „Lietuvos aidas“, 1918 m. kovo mėn. 26, nr. 37(85), p.3).

Parapijos komitete
1918 m. pabaigoje Vilniuje turėjo įvykti atkurtos valstybės tautos šventė. 1918 m. birželio pradžioje Jiezno bažnyčioje buvo išrinktas pirmasis krašto savivaldos komitetas, parapijos komitetas, kuriam vadovavo kunigas Jonas Galaunė, pavaduotoju buvo išrinktas mokytojas Antanas Majus, iždininku – A. Tamošiūnas. Pats komitetas ruošėsi vykti į šventę, bet vokiečiai tą šventę atšaukė. A. Majus palaikė gerus, bičiuliškus santykius su kunigu Jonu Galaune, rėmė krašto lietuviškos savivaldos vizijas. Kartu su klebonu Jonu Galaune organizavo savanorių vykimą į Alytų paskutinėmis 1918 m. gruodžio dienomis (Byla „Klebonas Galaunė 1915-1918“ – Jiezno parapijos archyvas).

Pirmasis krašto mokytojas metodininkas
Dirbdamas Jiezno pradžios mokykloje, Antanas Majus savo darbo patyrimą, įžvalgas išdėstė Prano Dovydaičio redaguojamoje „Lietuvos mokykloje“ (Antanas Majus. Ar reikalinga mokytojui rengtis pamokoms? „Lietuvos mokykla“, 1918, nr.5-6, p.125-129). Kiekvienas susidomėjęs, tai perskaitys e-pavelde. Pateiksime keletą mokytojo minčių: „Jaunimo auklėjimas bei lavinimas, tai ne amatas“; „Liaudies mokytojas turi rengtis pamokoms nemažiau kaip profesorius“; „Be pedagogikos, knygų, kursų, atidaus rengimosi pamokoms mokytojas mokyklai bus ne gyvybės šaltinis, bet tik mirties šmėkla ir vietoje gražių gėlių priveis pelėsių“ (ten pat).

Tolesnė Antano Majaus biografija
Žurnalistė Gražina Sviderskytė ir kiti savo „Istorijos detektyvuose“ teigė, kad Antanas Majus buvo kontržvalgybininkas, padėjęs Antanui Smetonai susekti 1927 m. Tauragės pučą. Neturime faktų, tik hipotezes. Jeigu ir tarnavo kontržvalgybininku, tai Lietuvos labui. Kad Smetonos autoritarinis režimas jam buvo svetimas, parodo tai, kad jis savo gyvenimo didesniąją dalį praleido emigracijoje. Toliau šios šviesios asmenybės biografiją pateikiame remdamiesi solidžiu Nacionalinio muziejaus bibliotekos leidiniu „Lietuvos karininkai 1918-1953“: „1919 04 15 pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. 1919 12 16, ją baigus, suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis, paskirtas 7 pėstininkų pulko, 4, vėliau 5, 6 ir 7 kuopų jaunesniuoju karininku. 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bermontininkais ir lenkais. 1920 12 12 pateko į lenkų nelaisvę, bet pabėgo. 1921 09 01 paskirtas į I pėstininkų divizijos štabą. 1922 09 25 – Karo mokslo skyriaus periodinių leidinių redaktoriaus pavaduotoju. 1923 05 18 – pakeltas į vyr. leitenantus. 1923 12 31 paskirtas į 2 pėstininkų pulką, 1924 08 28 - į minosvaidžių batalioną. 1923 11 11 24–1924 08 15 mokėsi ir baigė Aukštuosius karininkų DLK Vytauto kursus (IV laida). 1925 04 23 grąžintas į Karo mokslo skyrių. 1925 11 12–1926 02 03 dirbo laikinuoju žurnalo „Karys“ redaktoriumi. 1926 07 31 paskirtas į vyr. kariuomenės štabo Informacijos skyrių. 1926 08 01 pakeltas į kapitonus. 1926 12 24, pačiam prašant, paleistas į atsargą (po A. Smetonos autoritarinio perversmo – V.K). Kaltinant, kad Tauragės sukilimo metu buvo susijęs su sukilėliais, iškelta baudžiamoji byla. Neradus kaltės, byla nutraukta. 1928 m. išvyko į Berlyną. Vėliau emigravo į Braziliją, gyveno San Paule, dirbo banke, įsigijo viešbutį. Dalyvavo lietuvių emigrantų veikloje, iki 1936 m. Brazilijos lietuvių sąjungos pirmininkas. Mirė 1972 12 21 Guarazoje, San Paulo apylinkėse. Buvo vedęs, turėjo sūnų“ (Lietuvos Nacionalinio muziejaus biblioteka. Lietuvos karininkai 1918–1953 m., V tomas, V., 2008, p. 131-132).
Profesionalus kariškis, mokytojas, patriotas, palikęs trumpą, bet prasmingą ir garbingą pėdsaką Jiezno krašto istorijoje.

Istorikas Vytautas Kuzmickas