ISTORIJOS TAKAIS

Sobuvos kaimo istorija III

Klebono Dzielakovskio nežmoniškas elgesys Sobuvos palivarke

Kai kurie dvasiškiai net pobaudžiavinėje Lietuvoje elgėsi, kaip dvarininkai. Apie tai aprašė kunigas Pranas Bieliauskas darbe „Iš Slabados kaimo į Vilniaus katedrą“.
„Kunigas Inocentas Dzielakovskis kilęs iš Lenkijos, buvo išdidus ir karingas kunigas. Tai tikro lenko tipas. Jis pats su savo skirtais valdytojais vedė Sobuvoje palivarko ūkį, Jiezno bažnyčiai priklausantį. Turėjo 10 arklių ir nemaža kitų gyvulių, kurie menkai prižiūrimi vasarą naikino kaimyninių lietuvių gyventojų javus. Lietuvis Jonas Malaška, neapsikentęs jam daromos skriaudos kartą uždarė savo tvarte visus klebono 10 arklių. Palivarko vedėjas Ant. Organeckis su Povilu Sokolovskiu ir kitais atėję Malašką gerokai apkūlė ir patys arklius iš tvarto išsivedė. Malaška neradęs niekur užtarimo, visa paliko Dievo teismui. Malaškos žentas Vaitkevičius dirbo Jiezno dvare pas p. Žabą. Vieną dieną jį ten sutikęs klebonas Dzielakovskis pareiškė: - Pasakyk savo tėvui Malaškai, kad jis mano arklių daugiau neuždarinėtų tvartan, nes už tai gaus šimtą nagaikų. Po kurio laiko Malaška vėl buvo priverstas uždaryti 9 klebono arklius tvartan. Klebonas atvykęs pas Malašką ir radęs jį kieme vežimą betaisantį, pradėjo jį kumščiuoti. Dabar Malaška netekęs kantrybės, apskundė vyskupui. Vyko tardymas. Įdomūs kai kurių liudininkų parodymai. Vaitkevičius sakė, kad klebonas atvykęs su trim tarnais mozūrais, kaip juos čia vadina, valkatomis iš Lenkijos, Varšuvos, mušęs, draskęs Malašką, po to sulaužęs užraktus ir išsivedęs arklius. Kūmščiu sudavęs į pasmakrę 10-12 kartų. Kiti aiškino, kad bizūnu sušėręs 10-15 kartų, kad klebono arkliai, padarę daug žalos (kaip ir skunde parodyta) – išganę 3 margus avižų ir 3 kapas miežių, be to mušęs kiaules ir žąsis“ (Kun. Pranas Bieliauskas. Iš Slabados kaimo – į Vilniaus katedrą).

Kelyje į žemės nuosavybę

Sobuvos kaimo valstiečiai tik 1869 m. carinės valdžios buvo paskelbti laisvais, buvo sudarytas žemės valdų planas. Sudaryta Sobuvos seniūnija Jiezno valsčiuje. Žemę per 45 metus carinei valstybei mokėdami mokesčius, jie turėjo išsipirkti iki 1913 m. sausio 1 d. 5-6 asmenų sobuviškių šeimos išsipirkinėjo 18-22 dešimtinių žemės plotus (dešimtinė prilygo 1,01 ha-V.K). Bažnytinis palivarkas buvo šiek tiek sumažintas, bet grąžintas Jiezno bažnyčiai. Grįžusiems iš carinės karinės tarnybos Karoliui Nenartavičiui ir Jonui Malaškai buvo suteikta po 0,98 dešimtinės žemės. Jie buvo priskirti daržininkų kategorijai. 1870 metais kaime įsikuria, į žentus atėjęs Petras Skernevičius. 1882 m. Jiezno parapijiečių surašyme surandame į Sobuvoje atėjusius Joną Leonavičių, vedusį Ievą Nenartavičiūtę, Joną Valatką, vedusį Anelę Laumenytę, Martyną Kazakevičių, vedusį Mariją Kandrotaitę, neaišku iš kur atvykusį Juozapą Radvilą. XIX a. 9 dešimtmetyje Sobuvoje pagausėja Kandrotų. 1891 m. Jiezno parapijiečių sąrašuose Sobuvoje suskaičiuojame jau 291 gyventoją (136 vyrai ir 155 moterys). Per gerus 30 metų gyventojų skaičius padidėjo 100 gyventojų. Vien Nenartavičių giminėje tuo metu buvo 6 lizdai – Nenartavičiaus Juozo, Bernardo sūnaus; Jono, Martyno sūnaus; Mykolo, Adomo sūnaus; Simano, Adomo sūnaus; Stanislovo, Benedikto sūnaus; Adomo, Tomo sūnaus. Urnavičių giminėje taip pat 6 šeimos: Urnavičiaus Martyno, sūnaus Martyno; Domo, sūnaus Martyno; Adomo, sūnaus Motiejaus; Adomo, Jono sūnaus; Jono, Kazimiero sūnaus; Jono, sūnaus Jono. Šimukauskų giminėje – 5 lizdai: Šimukausko Mykolo, Vaclovo sūnaus; Martyno, Jurgio sūnaus; Martyno, Martyno sūnaus; Martyno, Mykolo sūnaus; Antano, Mykolo sūnaus. Mikalauskų šeimoje taip pat 5 šakos: Jono, sūnaus Jono; Martyno, sūnaus Jokūbo; Kazimiero, sūnaus Jokūbo; Simano, sūnaus Jurgio; Jono, sūnaus Adomo. Joneliūnų giminėje 4 šakos: Jono, sūnaus Dominyko; Adomo, Mykolo sūnaus; Juozo, Mykolo sūnaus; Igno, Mykolo sūnaus. Malaškų ir Kandrotų – po 3 šeimynas, Krušnauskų, Šimukonių, Valatkų, Laumenių, Leonavičių, Skernevičių, Pucilauskų, Kazakevičių, Vaitkevičių, Krušnauskų šeimų - po 1 šeimą. Sąraše jau randame Motiejų Bernatonį, vedusį Alfonsą Joneliūnaitę ir Simanavičių Motiejų, vedusį Vaitkevičiūtę Mariją (1891 m. Jiezno parapijos sąrašas). Kaime yra bežemio valstiečio-kutniko Ambrozijaus Zdanausko šeima. Šeima galėjo taisyti batus, siūti, samdytis darbams. Kaime parapijiečių skaičiuje įrašytas 51 m. Vilniaus miestelėnas Juozas Fridrichas, Justijonas Saltanavičius su žmona Ieva Svinskaja. Ar tai buvo Sobuvos smuklininkas, ar vertėsi kuo nors kitu dar reikalingi tyrinėjimai.

1909 m. skirstymasis į vienkiemius ir Sobuvos vietovardžiai

Daugelis Sobuvos valstiečių 1909 m. jau buvo išspirkę žemę. Šeimos buvo labai gausios, senuose sklypuose joms trukdė senoji rėžių, tarpurėžių sistema, laukų išmėtymas. 1908 m. kaimo susirinkime buvo pritarta Stolypino reformos įgyvendinimui, išsiskirstymui į vienkiemius ir savarankiškam ūkininkavimui. 1909 m. į 32 vienkiemio sklypus išsiskirstė 41 kaimo gyventojas, kiti liko senose savo valdose.
1913 m. Jiezno parapijos klebonas Jonas Galaunė, kalėdodamas surašė Sobuvos vienkiemių pavadinimus. Jie mums tikrai turėtų būti gražiu lietuviškos kalbos paveldu:
„Sobuvos kolonijos“
1) Kalnų raiste įsikūrė Pucilauskų Leono, Konstantino šeimos
2) Apušote - Joneliūno Jono šeima
3) Bevardėje - našlė Nenartavičienė su dukra Monika
4) Molinėje - Mikalausko Jono ir Mikalausko Adomo šeimos
5) Dobelėje - Urnavičiaus Aleksandro šeima
6) Tėvelių raiste-Nenartavičiaus Kastanto šeima
7) Rabatkėje - Skernevičių Juozo ir Kazimiero šeimos
8) Revelyje - Laumenio Jono šeima
9) Pucilauskų raiste - Urnavičiaus Jeronimo šeima
10) Eglyne - Bernatonio Motiejaus šeima
11) Duobiakiemyje - Nenartavičiaus Simano šeima
12) Kanavalinėje - Nenartavičiaus Mykolo šeima
13) Akmeninėje - Nenartavičiaus Adomo šeima
14) Šapalinėje - Šimukonio Martyno šeima
15) Didelėje baloje - Leonavičiaus Povilo šeima
16) Trubnike - Nenartavičiaus Juliaus šeima
17) Darže - Malaškos Juozo šeima
18) Pieskynėje - Mikalausko Simano šeima
19) Mažoje baloje - Valatkos Simano šeima
20) Smalioke - Malaškos Vinco šeima
21) Šaltinyje - Krušnausko žento Kairaičio Aleksandro šeima
22) Lankos reve - Klinavičiaus Jokūbo šeima
23) Lankos kalne - Nenartavičiaus Antano šeima
24) Kamininėje - Šimukonienė Rozalija su vaikais
25)Kamaninėje - Šimukonio Adomo šeima
26) Pajarvių vartuose - Joneliūno Juozo šeima
27) Kupstynėje - Joneliūno Igno šeima
28) Pirmoje brastoje - Urnavičienė Karolina su šeima
29) Antroje brastoje - Mikalausko Kazimiero šeima
30) Arime - Urnavičiaus Martyno šeima
31) Pirmoji polianėje - Nenartavičiaus Jono šeima
32) Antroje polianėje - Nenartavičiaus Aleksandro šeima
33) Pagervėje - Leonavičiaus Aleksandro šeima
34) Mikučio raiste - Urnavičiaus Domo šeima“ (1913 m. Jiezno parapijiečių sąrašas).
Išsiskirstymas į vienkiemus davė teigiamus rezultatus. Apie tai korespondencijoje iš Sobuvos „Aušra“ rašė: „Vaisiai apsišvietimo. Sobuva tai nemažas kiemas. Tame kieme gyvena ūkininkas Kazys Skernevičius. Doras tai ir blaivus žmogus. Pramokęs šiek tiek skaityti ir rašyti, liuosame laike neišleidžia jis iš rankos knygų ir laikraščių. Daug skaitant, gerokai apsišvietė. Mokant rašyti, susirašinėjo jis pasakas ir siuntė į Mokslo draugiją, už ką buvo išrinktas garbės nariu tos draugijos.
Supratęs naudą gyvenimo vienasėdžiuose, pradėjo jis darbuotis tarp savo kaimynų, kad jie sutiktų išsiskirstyti vienasėdžiais. Už tą savo darbą iš pradžių gavo visokių pravardžiavimų, labiausiai nuo bobučių. Bet jis to nežiūrėjo ir pradėtą darbą varė tolyn.
Galų gale kaimynai sutiko su jo nuomone ir išsiskirstė į vienasėdžius. Paragavę gyvenimo vienasėdžiuose visi dabar nežino, kaip būti dėkingais savo Kaziui. Išėjus kiemui į vienasėdžius, agronomas Masiulis keturiems ūkininkams padalijo jų žemę į šešis laukus ir pamokino, kaip jie turi ūkininkauti.Tarpe tų ūkininkų buvo ir Kazys Skernevičius. Jis tik vienas kaipo daugiausiai išmanantis pasinaudojo patarimais agronomo. Ačiū tam, nežiūrint, kad ketvirti tik metai kaip gyvena vienasėdyje ir turi nepilnas šešias dešimtines žemės, jau susilygimo su savo kaimynais turtuoliais. Pirma, kol gyveno kieme buvo visai neturtingas. Šiuosmet už pavyzdingą ūkininkavimą valdžia paskyrė jam 300 rublių. Dieve, duok mūsų Lietuvai, daugiau tokių žmonių artojų“ („Aušra“,1913 09 05,nr.18,p.284). Ši publikacija neprarado aktualumo ir mūsų dienomis.

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas