JIEZNO PARAPIJA

 
 

ISTORIJOS TAKAIS

Sobuvos kaimo istorija I
(1582-1785)


Prie ežerų ir upių esančiame mūsų krašte pirmieji gyventojai apsigyveno jau pirmajame tūkstantmetyje. Tačiau rašytinę istorija pradedame tik nuo XV a. pabaigos. Pats Sobuvos kaimo pavadinimas yra bendrinis, reiškiantis bendrą sugyvenimą, santarvę. Kaimo pavadinimas galėjo atsirasti ir nuo upės Sobuvėlės (gudiškai ir lenkiškai – Sobowka).

Kunigaikščių Holovčinskių valda

Sobuvos kaimui daugiau kaip 450 metų. Tai yra daugiau kaip 15 žmonių kartų, kūrusių šį kaimą, istorija. Rašytinę istoriją pradedame 1582 m., kada kunigaikštis Sčastnas Holovčinskis nupirko Sobuvos žemes, o 1584 m. gegužės 15 d. Sobuvos 20 valakų (virš 230 ha –V. K.) kartu su Valiūniškėmis pardavė Jiezno dvaro tarnautojui Valentinui Piacevskiui.
Kas tas Sčastnas Holovčinskis? Tai Jiezno ir Holovčino dabartinėje Baltarusijoje valdytojas. Jo giminė į iš rusėnų valdų į Lietuvą atkeliavo kartu su LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmona Elena. Jo senelis Motiejus Mikitinyčius (1471-1539) buvo Jiezno ir Birštono valdų valdytojas. Sčastnas Holovčinskis, kaip ir jo tėvas Jaroslavas, buvo Jiezno dvaro ir Šventininkų valsčiaus valdytojas. Sčastnas skirtingai nuo savo senelio buvo ne pravoslavas, o evangelikas. 1581 m. jis davė pradžią Jiezno miesteliui, suteikdamas jam vieną valaką žemės ir įsteigdamas evangelikų maldos namus. Valentas Piacevskis Sobuvą valdė tik apie dešimtmetį. 1591 m. Kauno pavieto žemionis Stanislavas Meištaravičius pardavė didelę kaimyninių valdų dalį, tarp kurių buvo minima ir Sobuva, savo žentui Adomui Butautavičiui. 1612 m. Sobuva vėl grįžo į Holovčinskių rankas. Vilniaus pilininkas ir Bresto seniūnas Jeronimas Chodkevičius, mirus 1610 m. svainiui Sčastnui Holovčinskiui, vedusiam jo seserį Halską, pavedė seserėnui Jonui Holovčinskiui savo mirties atveju globoti savo žmoną Daratą Chodkevičienę. Iš čia ir sužinome, kad būsimasis bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės senatorius Jonas Holovčinskis tuo metu valdė ir Sobuvą, kaip savo mamos įkraitį. Po 1617 m., kada jau buvo miręs Jeronimas Chodkevičius, jo žmona ir sesuo, Jonas Holovčinskis 1620 m. perleido Sobuvą kartu su Valiūniškėmis reformatų veikėjui Jonui Stognevui. Nurodomos žemės ribos: „Ežerėlis Sarmata yra nuo Plytnikų pusės, iš kitos pusės Domeikiemis, prie ribos su Laukakiemio kaimu yra karčiama, kitoje Lapainios pusėje - taip pat karčiama“.

Sobuva su Dvigubos Lelijos ženklu

1633 m. Lietuvos didžiūnai Pacai įsigijo Jiezno dvarą. 1643 m. jau mirusio LDK vicekanclerio Stepono Paco žmona įsigijo Sobuvą, Andriūnus ir Kurmiškes iš didiko Jono Stognevo vėliavininko Jono Maštaravičiaus ir pono Kristupo Ošiemblovskio. 1644 m., po motinos mirties, „Kristupas Zigmantas Pacas, maldingas bajoras, Jo Karališkos didenybės Vilkaviškio seniūnas apmąsto savo raštu, kas jau anksčiau Dievui turėjo būti aukota ir dovanoja Jiezno bažnyčios ir klebono Adomo Jurgevičiaus išlaikymui Sobuvą ir Andriūnus savo dvare Kauno paviete su žeme ir miškais,“ (LMAB RS, f.43,b.9495,p.1-1v). Tai buvo ilgamečio, lietuviškai kalbančio, nemažos bibliotekos savininko Jiezno klebono Adomo Jurgevičiaus, dirbusio parapijoje 1631–1671 m., įvertinimas. Bet šių žemių bažnyčios ir klebono išlaikymui nepakako, todėl 1655 m. fundacija buvo padidinta: „...klebonui užrašė 2 palivarkus: vieną – Andriūnų kartu su kaimu ir prie jo Talikų (Toliškių - V.K.) užusienį, o antrą - Sobuvos palivarką, taip pat su kaimu ir savo Kurmiškių kaime - 6 valakus žemės su valdiniais, gyvenančiais tuose valakuose“ (Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija,V.,2001,p.115 - toliau Vizitacija). Minėtu laikotarpiu bažnyčiai užrašytas visas Sobuvos kaimas su palivarku.
1684 m. Lietuvos kancleris mirė. Po jo žmonos Klaros Izabelės de Mail Lascaris mirties Jiezno dvaras atiteko tolimam Kristupo Zigmanto giminaičiui Mikalojui Andriui Pacui. Šis Sobuvą valdė nuo 1690 iki 1711 m. Sobuvos kaimą labai paveikė 1710-1713 m. maras. Iš buvusių virš 50 kaimo gyventojų 1718 m. beliko tik „Motiejus Grigonis, žmona Katrė, sūnus Bartolomėjus; Pajuoka, žmona Marija, sūnus Bartolomėjus; Kristupas Laumenis, žmona Marija, vaikai – Jokūbas, Marija; Jurgis Nenartavičius, žmona Ieva, vaikai – Marija, Kazimieras.“ (VUB.MB.RS.,f.57,b53,l.7).
Nuo 1713 iki 1740 metų apie Sobuvos kaimą žinių neturime. Tik 1745 m. Vilkaviškio pavieto vaznio Mykolo Petkevičiaus rašte rašoma, kad Sobuvos kaime sugriauta karčiama, kurią nuomavo Jiezno dvaro valdytojas Antanas Pacas ir Jiezno klebonas Strobeika.
1745 m. Antanas Pacas turėjo problemų dėl Sobuvos. Jam prireikė 17 metų, kad būtų surasti senieji Holovčinskių Sobuvos valdymo dokumentai ir būtų įrodyta, kad jo teisė valdyti Sobuvą yra pagrįsta. Lietuvos parapijų dūmų surašyme Sobuvoje užrašyta 14 dūmų (kiemų), kuriuose gyveno daugiau kaip 80 gyventojų. Valdant Antano Paco sūnui Mykolui Pacui 1780-1800 m. toliau vyko krašto smukimas, rusų valdžios agresija. Tas ekonominis ir politinis nestabilumas atsiliepė visai LDK ir kiekvienam dvarui atskirai. Jau 1782 m. Jiezno parapijos aprašyme aptinkame, kad Jiezno bažnyčiai priklauso Jiezno klebono palivarkas ir kaimas su smukle, beveik mylia nuo bažnyčios, yra žiemos rytuose, o kitas kaimas Sobuva yra Kauno seniūno (Mykolo Paco-V.K.); apytikriai nuo bažnyčios, šiaurėje (Vizitacija,p.611). Bažnyčios palivarko Sobuvos kaimas gaudavo 366 auksinų metines pajamas, t.y. iš žydo smuklės - 250 auksinų, iš činčininkų (atsiskaitančių pinigais už žemę Kazimiero Jezersko, Juozapo Kavaliausko, Povilo Mikalausko, Kazimiero Malaškos dar 116 auksinų, iš Andriūnų kaimo činčininkų už žemę bei už smuklę buvo gaunama dar 300 auksinų, taigi iš viso - 696 auksinai.
Kaip šios klebono palivarko pajamos išleidžiamos? „Jo malonybei kunigui kamendoriui arba kleboną pavaduojančiam metams skiriama – 300 auksinų, algai palivarko urėdui – 120 auksinų, palivarko bernui – 20 auksinų, dviem mergom po 12 auksinų, iš viso 24 auksinai, metinis geranoriškos šalpos mokestis – 109 auksinai“ (ten pat, p.125). Palivarko išlaikymo balansas yra teigiamas šimtu auksinų, kuriuos galima išleisti bažnyčios reikalams. Priešingai negu klebonijos palivarke seniūnui priklausiančiame kaime vyravo lažinis ūkis. Laumenių, Kiškionių, Šimukonių, Šipkevičių, Drazdauskų, Joneliūnų, nuo 1779 metų čia gyvenusių Nenartavičių, Kavaliauskų, Žukauskų, Novikų šeimos dažniausiai turėjusios po valaką žemės ar net jo neturėjusios, turėjo du arklius, vieną karvę ir retai po vieną kiaulę privalėjo eiti lažą. Pagal nustatytą tvarką „kiekvienas ūkininkas nuo trobos privalo per savaitę dirbti 3 dienas dvarui, su kuo bus įsakyta, tai yra vienas vyras be arklio, o antrininkas pusbernis arba moteris. Į valstybės iždą moka už metus nuo padūmės mokesčio po 9 auksinus ir 4 grašius, daugiau nieko neprivalo“ (ten pat, p.123). Skolų našta spaudė tuometinį Jiezno dvaro valdytoją Mykolą Pacą, tad 1782 m. savo dvaro Sobuvos kaime vieną sodybą jis už mokestį perleido Bogumilai Klenauskienei ir jos sūnui Vincui. 1788 m. Smolensko žemės teismo aktuose yra įrašyta, kad grafas Mykolas Pacas pardavė savo Sobuvos kaimą Augustinui Midletonui, o 1790 m. iš brolio šis kaimas pereina Nikodemui Midletonui, žymiam 1794 m. sukilimo Prienų paviete veikėjui, vėliau Kauno žemės teismo teisėjui (MAB RS, f.198,b.447,p.4-5). 1794 m. sukilimą dėl jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės laisvės malšinę rusų kazokai buvo atsibastę ir į Sobuvos kaimą. „Sobuvoje – iš Mykolo ir Petro Mikalauskų Baltramiejaus Berdausko, Simono Šimkevičiaus, Andriaus Malaškos, Petro Žukausko, Martyno Kiškionio buvo atimti geriausi žirgai eržilai“ (Jiezno parapijos archyvas – 1793–1805 metų cirkuliarų byla, p. 17). 1788-1792 m. laikotarpiu yra sudaromi Sobuvos kaimo ir Valiūniškių palivarko dokumentai. Iš jų matome, kad Mykolas Pacas perdavė žemę Nikodemui Midletonui, šis išnuomavo ją Kauno magistrato tarnautojui Antano Bieliauskui, o paskui dar kartą pardavė Vincentui Dobžanskiui. Ilga ir paini dokumentų grandinė, bet dar išryškėja, kad Nikodemo Midletono brolis Augustinas šiuos turtus buvo pardavęs Kauno žemės teismo teisėjui Liudvikui Sopockai, o šis jį pardavęs vėl buvusiam savininkui Vincui Klenauskui (ten pat, f.198,b.441,l.6-7). Teismų karuselė sukosi kelis metus. 1805 m. dalis Sobuvos keliems metams atiteko Liudvikui Sopockai.

Bus daugiau

Istorikas Vytautas Kuzmickas