NAUJIENOS

Gegužinės arba mojavos



Bandymų skirti visą mėnesį Marijos garbei būta jau V a. Rytuose. Mažosios Azijos koptai skyrė visą mėnesį Jos garbei. O štai Vakaruose ši tradicija atsirado, norint užgožti pagonių pavasario šventę Florą. Reikia pastebėti, jog ta šventė buvo labai jau linksma: cirkai, žaidimai, liaudis neypatingai apsirėdžiusi, o tik gėlelėm apsikaišiusi keldavo orgijas. Nors atėjus krikščionybei ši šventė ir išnyko, bet liekanos liko.
Pirmasis gegužę paskirti Marijos garbei sumanė Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284). Italijoje šio pamaldumo pradininkais buvo šventieji Pilypas Nėris (1515-1592) ir Karolis Boromėjus (1538-1584). Matydami, kaip pavasariui veikiant sukyla žmonių jausmai, sumanė juos pajungti aukštesniems tikslams. Eidami nuo savo oratorijos iki Didžiosios Marijos bazilikos Romoje linksmai giedodavo Marijos litaniją (dar vadinamą Loreto litanija), prijungdami giesmių. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė keli vienuolynai. Jau tada buvo nustatyta tvarka: gėlėmis puošiamas Marijos altorėlis, ir meldžiamasi.
Bet visa tai tik pavieniai gražūs pamaldumo atvejai. Prie šių pamaldų išpopuliarinimo pasaulyje prisidėjo jėzuitas A. Muzzareli (1749-1813), kuris 1795 m. išleido knygutę „Il Mese di Maggio“. Tos knygelės pagrindu pop. Pijus VII 1803 m. leido įvesti gegužines pamaldas jėzuitų gimnazijoje, jau 1815 m. jas patvirtino visai Bažnyčiai pasaulyje.
Apie 1853 m. gegužinės pamaldos įvestos Lietuvoje – jos suskambo Seinų katedroje – tada Seinai buvo dar Lietuva. Jų pradininku laikomas prel. Butkevičius. Galima daryti prielaidą, jog Žemaičiuose šios pamaldos atsirado anksčiau nei Vilniuje, nes vysk. M. Valančius bičiuliavosi su minėtu prelatu, tuoj jas įvedė Žemaitijoje, o Vilniuje suskambo tik 1898 metais.
Mojavų giesmė „Sveika, Marija, Motina Dievo“ yra kilusi iš Lenkijos, bet vertimas labai nutolęs nuo originalo, nors struktūra ta pati. Melodija panaši, tik labiau sulietuvinta, lenkai ją kildina iš Mozūrijos. Dera pastebėti, jog šios giesmės daugiau neturi nei viena kita pasaulio šalis, ji giedama tik Lenkijoje ir Lietuvoje. Žinomi berods 6 vertimo variantai. Pirmasis vertimas – kun. Jono Lideikos 1866 m. Plačiai Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė Šaltinis, paaiškinime apie Marijos mėnesį, nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti: “Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesme:
Sveika Marija, Dievo Motina,
Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna.
Atmink ant mūsų savo širdyje,
Melskis už mumis, Sveika MARIJA... ”
Nors ši pamaldumo praktika atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, bet prigijo savitu pavidalu.
Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti (o tas paveikslas - daugiausia Murillo Mojinė), jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės išimdavo iš kraitinių skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošimui seklyčios - kambario, kuriame atliekamos gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys sunešdamos vaškines žvakes ir pan. Tai buvo graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė. Gal todėl, kad buvo atliekama gimtąją kalba, ne rusų (Caro priespauda), ne lenkų (polonizacijos metas), ne lotynų, kuri ilgus metus skambėjo bažnyčiose.
Reikėtų pastebėti, kad gegužinės pamaldos prisidėjo prie tautinio atgimimo. Tai įvyko XIX a. gale ir XX pradžioje. Lietuviai, įsipraktikavę giedoti Marijos litaniją ir giesmes namie, susiorganizavę, per gegužines pamaldas bažnyčiose užtraukdavo lietuviškai. Kai kur dėl to buvo riaušių, liejosi kraujas, bet lietuviškas žodis laimėjo.
Gaila, kad šis pamaldumas po truputi užmirštamas. O juk jis stiprino mūsų tėvų ir protėvių dvasingumą bei vienijo šeimas.