NAUJIENOS

Jiezno teatro kelionė į Miroslavą

Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro dramos kolektyvas lapkričio 8 dieną buvo išvežęs savo garsiąją dramaturgo Jono Skinkio parašytą ir režisierės Angelės Jaruševičienės pastatytą pamokančią komediją „Moderni kaimo moteris“. Spektaklis buvo parodytas Miroslavo kultūros centro scenoje.
Jiezniečius maloniai pasitiko ir priėmė Centro direktorė Irena Petkevičienė. Prieš pasirodymą ji pristatė vieną dramos kolektyvo narę, dar ir puikią pasakotoją, Eugeniją Rimšienę. Ji savo pasakojimą skyrė tarmių metams ir pasakojo gražia dzūkiška tarme norinčios dirbt vaikų aukle CV. Žiūrovai buvo sužavėti – baigus pasakoti, plojimai dar ilgai netilo, o Eugenija galėjo dar pasakoti ir pasakoti, nes dar daug įdomių pasakojimų moka, bet turėjo skubėti ruoštis spektakliui, kuriame ji atliko teisėjos vaidmenį.
Žiūrovų tarpe buvo garbingas miroslavietis Alytaus rajono tarybos narys, Punsko ambasadorius Lietuvoje, buvęs Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius su puokšte rožių, skirtų jiezniečiams, kurie jam brangūs, kaip jis teigė, nuo Sąjūdžio laikų, ir, žinoma, Eugenijos Rimšienės artimųjų ir giminaičių būrys, tai rodo, kad ji mylima ne tik jiezniečių.
Ši išvyka buvo įdomi tuo, kad labai norėjome ne tik paviešėti Eugenijos Rimšienės gimtinėje, bet ir pristatyti Eugeniją žemiečiams kaip turinčią didžiulę gyvenimišką patirtį bendrauti su žmonėmis, rodyti pavyzdį, nes visą savo darbingą laiką atidavė mokyklai, dirbdama Jiezne prancūzų kalbos mokytoja. Laisvalaikiu dalyvaudavo mokytojų dramos būrelyje, kur sukūrė daug įdomių vaidmenų. Sulaukusi garbingo amžiaus, ji nenuleidžia rankų, savaitgalį sugrįžus iš Dzūkijos skuba į Jiezno kultūros centrą, į repeticijas, taip pat yra aktyvi Jiezno parapijos bendruomenės narė.
Ta didžiulė, erdvi Miroslavo kultūros centro salė, nors ir nelabai gausi žiūrovais, jausmingai reagavo į spektaklio scenas nuoširdžiais juokais, garsiais aplodismentais ir gėlėmis po spektaklio. Nuoširdūs kultūros centro vadovės padėkos žodžiai, šiltas priėmimas su dzūkiškom vaišėm ir kvapnia čiobrelių arbata buvo puikus atpildas už jaudulį ir ilgą kelionę.
Sakoma, kad žmogaus sielą geriausia gydyti menu, pavyzdžiui, teatru. Juk teatre, kur visada tvyro dvasinga nuotaika, kur žmonės visada arčiau idealios visuomenės, pakilus uždangai nebereikia šaukti, rėkti, pyktis ir rietis, - čia užtenka pasidalinti žvilgsniais, kupinais meilės ir abipusio nuoširdumo, geranoriškumo ir nebylių komplimentų.
Tuo viešnagė nesibaigė. Eugenijos Rimšienės kvietimu mūsų mašinos pasuko į Zizėnų kaimą, be galo vingiuotu, tarp kalnelių bėgančiu keliu, link jos artimų giminaičių sodybos. Tame pačiame kaime yra ir Eugenijos tėviškė, kurioje gyvena jos brolienė. Namuose iš karto pasijuto jaukumas ir begalinis šeimininkų vaišingumas. Šiuose namuose šeimininkauja Eugenijos sesers sūnus ir dukra. Kai jie dirba, sodybą padeda prižiūrėti Eugenija, todėl jie ir vadina ją „auksine mūsų teta“. Malonioje aplinkoje mūsų gerbiama mokytoja Eugenija Rimšienė pasidalino prisiminimais apie savo vaikystę, gyvenimo vingius, papasakojo daug jos gyvenime atsitikusių juokingų istorijų. Apsupti malonių Eugenijos giminaičių jautėmės lyg sugrįžę pas mamą.
Romutė Bubnienė dėkojo šių namų šeimininkams, viso kolektyvo vardu, už šiltą priėmimą, už gausų vaišių stalą, linkėjo Eugenijai dar daug nuostabių metų, sveikatos, artimųjų meilės ir ilgai nepalikti mūsų dramos kolektyvo, nes mes ją labai mylim, gerbiam ir didžiuojamės, kad ji yra su mumis.

Irena Sipavičienė