JIEZNO PARAPIJA

 
 

NAUJIENOS

Šv. Agota, mergelė kankinė

Tikėjimo metais esame raginami
geriau pažinti šventuosius,
kaip tikėjimo pavyzdžius bei
melstis jų užtarimo. Pristatome šventąją,
kurios duonos daug kas namuose
turi, bet mažai žino jos biografijos.


Šv. Agota, kurios graikiškas vardas Agathé, reiškia geroji, tapo kankine III a. viduryje.
Tai Sicilijos, ypač Katanijos, gyventojų šventoji. Jie ją vadina saugotoja nuo karštos ir grėsmingo srauto ugnikalnio lavos, kuri periodiškai išsiveržia iš visai netoli miesto stūksančios Etnos, kurios kontūrai aiškiai įsirėžę žydrame danguje. Šio vardo ji iš tiesų nusipelnė: pasakojama, kad praėjus lygiai metams po jos mirties, mirė kankinama, maždaug 250 metais, Katanijos miestui, kuriame, manoma, šventoji gimė, kilo grėsmė staigiai išsiveržus ugnikalniui. Siaubo apimti gyventojai ėmė šauktis jaunosios kankinės užtarimo, kad miestas būtų apsaugotas nuo beveik tikėtino baisaus sunaikinimo. Šventoji išklausė maldavimus, ir kaitri, visa deginanti lava, tarsi kažkieno paliepimu, sustojo prie miesto sienų. Nuo to laiko Sicilijos gyventojai šv. Agotos šaukiasi kaskart, kai ugnikalnis pabunda ir savo ugnies gaivalu ima kelti grėsmę miestui.
Kilusią iš kilmingos ir turtingos šeimos Agotą kelis kartus prašė tekėti konsulas Kvincianas, pagonis, susižavėjęs ja dėl jos grožio. Tačiau ji tvirtai atsisakydavo tekėti, jos nuomonės nepadėjo pakeisti nei įkalinimas, nei patys žiauriausi kankinimai, kurių ėmėsi dėl jos nuolatinio atsisakymo įširdęs konsulas. Kvinciano širdyje meilė virto akla neapykanta, todėl jis Agotą pažemino priversdamas tarnauti pagonių deivei Vestai, nes tikėjosi, kad ji atsisakys krikščionybės. Kaip pasakojama, jis kurstė ją nusidėti, paliepęs uždaryti vienoje kameroje su sąvadautoja. Tačiau visi mėginimai buvo bevaisiai, nes Agota, tikėjimo sustiprinta, visus kankinimus ištverdavo ir stebuklingai nuo jų nenukentėdavo. Galiausiai atstumtasis gerbėjas liepė Agotą nužudyti, ir ji, šaukdamasi Dievo, mirė deginama ant lėtos kaitrios ugnies. Būtent dėl šios jos žiaurios agonijos žmonės ėmė šauktis jos užtarimo dėl ugningos lavos.
Mene šv. Agota vaizduojama laikanti lėkštę su nupjautomis krūtimis arba su replėmis ir šydu bei visiems kankiniams bendra palmės šakele. Tikima, kad šv. Agotos vardas apsaugo nuo ugnikalnių išsiveržimo, žemės drebėjimo, žaibų ir gaisrų. Ji laikoma gaisrininkų, med. seselių ir slaugytojų globėja.
Vasario 5 d. bažnyčiose šventinama duona ir vanduo. Šios sakramentalijos primena šv. Agotą, kuri saugo namus nuo ugnies. Tad tikintieji šv. Agotos duonos parsineša į namus, ji yra ir palydovas kelionėse.
Nepamirškime, ne duona saugo, bet šv. Agota, tad reikia ne tik duonos turėti, bet prisimenant šventąją melstis: šv. Agota, saugok mūsų namus nuo gaisro, arba, šv. Agota, globok mus kelionėje, arba, šv. Agota, melskis už mus.

Parengė Eug. Rimšienė