ISTORIJA

Šventasis Rapolas Kalinauskas O.C.D. (1835–1907)



Rapolas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 d. matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. Pakrikštytas Juozapo vardu. Motina mirė praėjus kelioms savaitėms po jo gimimo, ir mažąjį Juozapą auklėjo teta Viktorija. Sulaukęs devynerių metų pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu.
1851 m. pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, bet vėliau perėjo į Peterburgo Karo ir Inžinerijos akademiją, kurią baigė 1859 m. leitenanto laipsniu. Trumpai tarnavo carinėje kariuomenėje, iš kurios pasitraukęs įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą.
Šį ryžtą jis laikė savo kaip krikščionio pareiga tėvynei. Jis suprato, kad sukilimas pasmerktas žlugti, bet rėmė jo tikslą. Jis sakė: ,,šaliai reikia dirbti, o ne lieti kraują. Per daug aišku, kokia kova bus beginklių žmonių prieš Rusijos vyriausybės jėgą, kuri turi milžinišką ir stiprią armiją.“ Vyriausioji sukilimo vadovybė R. Kalinauską paskyrė sukilimo vadu Lietuvoje su būstine Vilniuje. Savo štabą jis įkūrė savo name. Kasdien ateidavo į Aušros Vartus. Per sekančius 10 sukilimo mėnesių darė viską, kad išgelbėtų kuo daugiau gyvybių. Kaip ir pranašavo, vienas po kito sukilimo vadai buvo suimami ir pakariami turgaus aikštėje. Kitus siųsdavo į Sibirą. Beveik prieš jo namus esančiame domininkonių vienuolyne rusai įkūrė kalėjimą, kuriame buvo kalinamas Lietuvos sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas, vėliau pasmerktas mirti. 1864 m. kovo 24 d. caro kariuomenės buvo suimtas. Savo prisiminimuose jis rašė: „Vidurnaktį 1864 iš kovo 12 į 13 mane pažadino balsas; tai buvo miesto policijos viršininkas; jis paklausė: ‘Ar atsargos civilinis inžinierius kapitonas Kalinauskas čia gyvena?’ - ‘Taip, jis čia gyvena,’ atsakiau. ‘Prašom apsirengti.’ Jis paprašė manęs atidaryti rašomąjį stalą ir buvo patenkintas su pirmuoju popieriumi, pakliuvusiu į jo rankas. Po pirmojo tyrimo jis su sunkumu man pasakė: ‘Apgailestauju. Turiu jus suimti.’ Aš linktelėjau, nesakydamas nė žodžio. Viešpats Dievas iš Savo gerumo neatėmė mano proto ramybės.“ Po to jį užrakino į domininkonių kalėjimą. Kalėjime jis organizavo savo gyvenimą pagal vienuolyno regulą. Atsiminimuose jis rašė: „Pasidariau dienotvarkę visai dienai; keliuosi 5:00. Pirmiausia malda, po to meditacija. Kai gaunu mąstymo knygas, labai nusiraminu. Galiu klausyti Šv. Mišias iš tolo, bet patenkinamai. Mano celės langas atsiveria į kalėjimo kiemą, kuris buvo keturkampis, iš kurio vienos pusės buvo Šv. Dvasios bažnyčia, kurioje anksti rytą buvo aukojamos Šv. Mišios. Praverdavau mažą langelį ir galėdavau džiaugtis Šv. Mišiomis nuo pradžios iki pabaigos.“ Tardomas ir nuogąstaudamas, kad gali išduoti draugus arba pakenkti savo šeimai, prisiėmė visą kaltę, aiškiai suvokdamas, kad save pasmerkia mirčiai. Po trijų mėnesių, 1864 06 02 generolo Muravjovo įsakymu, buvo nuteistas pakarti. Dėl daugelio priežasčių, kadangi buvo gerai žinomas, populiarus, aukštos moralės ir užtarus draugams rusams, kurie įtikinėjo Muravjovą, kad J. Kalinausko nužudymas tik sudarysiąs jam kankinio aureolę, ir tai dar labiau pažadins sukilėlių dvasią, liko gyvas. Mirties bausmė pakeista iki gyvos galvos ištrėmimu į Sibirą. Tėvo pastangų dėka bausmė pakeista 10 metų sunkiųjų darbų Sibiro tremtyje. Prieš išvežant Juozapą į Sibirą, jam buvo leista susitikti su draugais, kurie jam įdavė Evangeliją, „Kristaus sekimas“ ir kryžiuką. Jam buvo leista atsisveikinti ir su jo dvasios vadovu kun. Antonievičiumi, su kuriuo jis susirašinėjo per visą tremtį.
1864 06 29 prasidėjo ilga 9 mėnesių kelionė į Sibirą etapu drauge su kitais sukilėliais. Savo atsiminimuose jis tuos įvykius taip aprašė: ,,Tai buvo panašu į laidotuves ir daug panašių konvojų mus lydėjo nuo sukilimo pradžios! Tarp mūsų buvo visų sluoksnių ir padėčių asmenų: proprietors, daktarų, rangovų, darbininkų, valstiečių, ištekėjusių moterų, jaunų mergaičių; tai buvo lyg potvynis, kuris plūdo savo vandenis toli į Rytus. Nei vieno kunigo nebuvo mūsų tarpe. Užėmėme vietą geležinkelio vagone, kuriame buvome sugrūsti vienas ant kito. Kai traukinys pajudėjo pro stotį, ant žemės buvo metamos gėlės, kaip kapinėse į kapą per mirusiojo laidotuves.“ Tremtinių ešelonas važiavo pro Sankt Peterburgą, Maskvą į Nižnij Novgorodą, kur kaliniai buvo persodinti į laivus ir Volgos upe nugabenti į Permės centrą. Rugsėjo mėnesį jie perėjo pėsčiomis arba kibitka (arklių traukiamu vežimu) Uralo kalnus. Prasidėjo Sibiro žiema. Daugelis nuo šalčio ir nuovargio mirė. Jie buvo palaidoti šalikelėje į sniegą. Likę gyvi pagaliau atvyko į Usolę prie ežero Bahkel. Su daugeliu kitų tremtinių Kalinauskas pateko į Usolės druskos kasyklas, prie Irkutsko. Savo trėmimo vietą Kalinauskas pavadino ,,didžiulėmis kapinėmis dešimtims tūkstančių aukų.“ Usolė buvo kaimas prie Angaros krantų. Kaliniai gyveno upės saloje pastatytame didžiuliame barake, kur viskas buvo daroma bendrai. Sibiro šalčiai pasiekdavo 30°-45° žemiau nulio. Siautė ligos. Juozapas tarnavo savo likimo broliams kaip tik galėjo. Pats jis stiprybės semdavosi maldoje: ,,pasaulis gali iš manęs atimti viską, bet visada mano nuosavybe liks viena slaptavietė, kurios pasaulis nepajėgs iš manęs atimti – tai malda.“ Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai ženkliai pakeitė Kalinausko dvasią, pagelbėjo naujai atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriu kito žmogaus skausmui. J. Kalinauskas daug meldėsi, nuolat skaitė ,,Kristaus sekimą“, šv. Augustino ,,Išpažinimus“. Draugai tremtiniai R. Kalinauską laikė šventu vyru ir savo kūrybos litanijoje meldėsi: ,,Per J. Kalinausko maldas gelbėk mus, Viešpatie!“
1866 m. balandžio 16 d. amnestija atleistas nuo katorgos darbų, o 1868 m. ir nuo visų priverčiamųjų darbų. Išbuvus 3 metus Usolėje, jam buvo leista atvykti į Irkutską. 1871-1872 jis atliko meteorologinius tyrimus Rusijos geografijos draugijos Sibiro skyriui. Taip pat dalyvavo žymaus profesoriaus Benedikto Dybovskio mokslinėje ekspedicijoje į Kultuką prie Baikalo. Po amnestijos Juozapas pradėjo mokyti tremtinių vaikus ir pagelbėjo garsiajam Sibiro klebonui tėvui Kristupui Švernickiui rengti juos Pirmajai Komunijai. Draugystės su t. Kristupu dėka gyveno turtingą dvasinį gyvenimą, daug skaitydavo teologinės literatūros, dažnai priimdavo sakramentus. Jis ėmė ruoštis vienuoliniam gyvenimui, nes suprato, kad tai jo pašaukimas. Jam kilo mintis stori į karmelitų ordiną, jei tik pavyks atgauti laisvę. Katorgos ir tremties metus jis laikė pasirengimo vienuolinio ir kunigo gyvenimui.
1872 m. išvyko į Permę, vėliau persikėlė į Smolenską, kur 1874 m. sulaukė laisvės dekreto. Galėjo persikelti į Lenkiją, nes neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. Atvykęs į Varšuvą, apsigyveno netoli savo brolio Gabrieliaus. Pro savo langą galėjo matyti basųjų karmelitų bažnyčią ir vienuolyną. Per tremties draugo Aleksandro Oskierko rekomendaciją gavo pasiūlymą būti kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio, gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, 16 m. sūnaus Augusto auklėtoju. Juozapas stengėsi perteikti Augustui aukščiausius dvasingumo idealus ir mokė fizikos bei matematikos. Kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, daug meldėsi, studijavo šv. Augustino, šv. Teresės, šv. Kryžiaus Jono bei kitų dvasios mokytojų veikalus. Daug bendraudamas su įvairių vienuolijų nariais, domėjosi vienuoliniu gyvenimu. Juozapas su Augustinu išsiskyrė 1877 m. liepos mėnesį. Kalinausko įtaka jaunam kunigaikščiui buvo tokia, kad Augustas atrado savo tikrąjį pašaukimą tapdamas kunigu ir vienuoliu. Jį priėmė į saleziečius jų įkūrėjas Šv. Jonas Boskas 1887 m. Po Augustino ankstyvos mirties 1893 m., Bažnyčia pradėjo jo beatifikacijos procesą.
1877 m. liepos 15 d. Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją– tapo brolis Rapolas šv. Juozapo. Po pirmųjų įžadų išsiųstas į Djoro konventą Raab Vengrijoje teologijos bei filosofijos studijų. Po to perkeltas į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia 1882 m. sausio 15 d. tapo kunigu, o 1883 m. – Černos vienuolyno prioru.
Tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose – buvo Černos vienuolyno vyresniuoju, provincijos patarėju, basųjų karmeličių provincijos vikaru, vienuolyno Vadovicuose steigėju ir vyresniuoju. Augant pašaukimams, Vadovicuose pastatė naują kolegiją ir gražią Šv. Juozapo bažnyčią. Įsteigė daug katalikiškų organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje. Įsteigė karmeličių vienuolynus 1884 m. Premysle ir 1888 m. Lvove. 1892-1907 m. rinko medžiagą apie motinos Teresės Marchockos, XVII a. karmelitės gyvenimą, kad paskelbtų ją palaimintąja. Išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas. Rodė vienuolinio gyvenimo pavyzdį, rūpestingai tvarkė vienuolyno reikalus, stengėsi kuo tobuliau atlikti patikėtas pareigas. Remdamasis tvirta malda ir savęs atsižadėjimu, jis stengėsi išlaisvinti dvasiškai pavergtus piliečius, kai anie kovojo už politines ir religines laisves. Jo stipri įtaka padėjo atgimti Lenkijos karmelitams. Tarp savo apaštalinių programų jis ypač pabrėžė atgailos sakramento reikšmę. Jis tiek daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, kad buvo vadinamas ,,išpažinties kankiniu.“ Jo krašte buvo rytų apeigų krikščionių. Tėvas Rapolas rūpinosi ne tik Ukrainos katalikais, bet ir ekumenine dvasia su vietos ortodoksais. Savo tarnavimu jis siekė būti taikos pasiuntiniu ir taikintoju su rusais. Jis mylėjo stačiatikius ir stropiai siekė rytų bažnyčios susivienijimo su Roma. Meldėsi už Rusijos atsivertimą.
1907 m. lapkričio 15 d., kai karmelitai medėsi už visus mirusius vienuolijos narius, mirė nuo tuberkuliozės Vadovicuose, Lenkijoje, jo įsteigtame vienuolyne. Žinia apie jo mirtį pasklido greitai, ir tūkstančiai žmonių susirinko pagerbti žmogų, kurį jie laikė šventu. Jį palaidojo vienuolyno kapuose Černoje, prie Krokuvos. Bet ten laikyti jo kūną buvo neįmanoma, nes piligrimų minios kaip relikvijas sėmė žemę nuo jo kapo ir atsilauždavo kapo gėlių. Vienuolės, kurios prižiūrėjo jo kapą, nespėdavo jų atsodinti ir nešti naujas žemes. Teko uždėti antkapį, bet piligrimai ir čia nesiliovė gramdę tinką kaip relikviją. Todėl jo palaikus perkėlė į Černos koplytėlę, kurioje iki šiol jie ir yra. Palaimintuoju skelbimo bylą pradėjo Krokuvos kurija 1934-1938. Popiežius Jonas Paulius II, pats kilęs iš Vadovicų, patvirtino pamaldumą į jį. Patvirtinus įvykusį stebuklą jo užtarimu, šv. Tėvas 1983 06 22 Krokuvoje paskelbė tėvą Rapolą Kalinauską palaimintuoju.
Minint 5-ąsias beatifikacijos metines Lodzėje atidengtas jam paminklas.
Kai garsas apie jo užtarimu įvykusius stebuklus augo, Krokuvos kurija pradėjo nepaprastai pagijusio vaiko kanoninį tyrimą. 1989 01 18 Vadovicuose į avariją papuolė mažametis Aleksandras. Berniuko sveikatos būklė buvo kritiška, 8 paras jis išbuvo be sąmonės. Aleksandro motina karštai meldėsi į palaimintąjį R. Kalinauską. Devintą parą berniukas atgavo sąmonę, nebuvo matyti jokių avarijos padarinių. Įvykis buvo kruopščiai ištirtas. Savo nuomonę pareiškus daktarams, teologams ir kardinolams, berniuko pagijimas buvo pripažintas stebuklu. 1990 m. lapkričio 26 d. konsistorijoje popiežius Jonas Paulius II kanonizavo palaimintąjį Rapolą Kalinauską1991 m. lapkričio 17 d.
Popiežius paskelbė šventuoju ankstesnės kartos žmogų, kuris kentėjo už savo žmones, pavergtus carinės Rusijos, ir skyrė savo gyvenimą dvasiniam lietuvių ir slavų atgimimui. Ši kanonizacija Rytų Europai tapo nepriklausomybės simboliu.
Kanonizacijos apeigose dalyvavo delegacija ir iš Lietuvos.
2007 m. Liturginiame kalendoriuje Šv. Rapolo Kalinausko minėjimas paskirtas lapkričio 19 d.
Vilniaus r. Nemėžio vidurinei mokyklai 2006 m. balandžio 28 d. suteiktas Šv. Rapolo Kalinausko vardas.
Šv. Rapolas nuolat savo vienuoliams primindavo: „Karmelyje mūsų pagrindinė pareiga yra atsigręžimas į Dievą visuose mūsų veiksmuose.“ Jis pabrėždavo nuolatinę vienybę su Dievu. Kitas jo dvasingumo aspektas, kurį jis pabrėždavo broliams ir seserims vienuoliams, - tai draugystė su Mūsų Mergele, kurią jis mylėjo kaip „motiną ir ordino įkūrėją; kurią kiekvienas turi visada turėti savo mintyse. Karmelitams yra svarbiausia gerbti Švč. Mergelę Mariją. Ir mes ją mylime, jei stengiamės sekti jos dorybėmis, ypač nusižeminimu ir prisiminimu maldoje. Mūsų žvilgsnis turi būti nuolat nukreiptas į Ją; mūsų prisirišimai nukreipti į Ją.“
Dėkokime Dievui už naują šventąjį, prašykime, kad šv. Rapolo Kalinausko pavyzdžiu ir mes pajėgtume įprasminti savo gyvenimą, tarnaudami Dievui, Tėvynei ir artimui.

parengė kun. Robertas Skrinskas