Naujienos

Birželio 11-15 dienomis LR Generalinio Konsulato Kaliningrade, Romano Senapėdžio, kultūros atašė kvietimu lankiausiai Kaliningrade (Karaliaučius). Tai nepaprastas potyris. Juk čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški laikraščiai, pirmieji lietuviški eilėraščiai, pirmoji lietuviška poema, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė.... Čia vaikščiojo M. Mažvydas, L. Rėza, K. Donelaitis, I. Kantas, D. Kleinas, Vidūnas ir kitos mums svarbios asmenybės.
Keliaudami su Romanu, pradžioje aplankėme Lazdynėlius, Kristijono Donelaičio tėviškę. Namų nėra, tik 1989 metų balandį, minint poeto 275-ąsias metines, 4,5 ha plote buvo pasodinti 275 ąžuoliukai, o 1992 m. atstatytas paminklinis akmuo.
Tolimesnę kelionę tęsėme per Neman (Ragainė), kur kunigavo ir kūrė Martynas Mažvydas. Jis parašė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei, mokslas skaityma rašta ir giesmės“ (1548 m.). Su Ragainės vardu siejasi ir pirmieji laikraščių pavadinimai. Būtent čia buvo atspausdinti pirmieji „Aušros“ numeriai, vėliau „Varpas“, „Ūkininkas“.
Kitas miestas - Sovietsk (Tilžė). Tai vienas gražiausių Rytų Prūsijos miestų, įsikūręs Tilželės ir Nemuno santakoje. Tilžėje gimė ir mirė pirmosios lietuvių kalbos gramatikos „Grammatica Litvanica“ (1653 m.) autorius Danielius Kleinas. XIX a. Tilžė tapo lietuvių kultūros centru. Caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpesčiu lietuviškas knygas imta spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Tilžėje išėjo per 50 pavadinimų lietuviškų laikraščių, atspausdinta per 800 pavadinimų lietuviškų knygų. Knygnešiai gabeno spaudą per Nemuną į Didžiąją Lietuvą. Tilžėje buvo organizuota pirmoji lietuviška Dainos šventė. Bene žymiausias tilžietis – rašytojas ir filosofas, mokytojas ir visuomenės veikėjas Vilius Storasta (Vydūnas)... Iš kadaise klestinčio miesto nedaug kas džiugina akį. Įspūdingiausas statinys – Karalienės Liuizos tiltas per Nemuną, ant kurio dabar įsikūrusi muitinė.
Vakarop atvykome į Kaliningradą (Karaliaučius). Šiuo metu Kaliningrade gyvena apie pusė milijono. Lietuvių priskaičiuojama iki 3 tūkstančių. Didžioji dalis tautiečių sukūrę mišrias šeimas, tad mažai kas kalba lietuviškai. Kaliningrade yra susikūrusi Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugija, vienijanti apie 100 žmonių. Jie stengiasi išlaikyti lietuvių tautinę savimonę, kalbą, tradicijas ir padėti vieni kitiems. Susibūrę prie katalikų šv. Šeimos bažnyčios, švenčia tautines šventes, dalyvauja pamaldose.
Šiuo metu Kaliningrade nėra lietuvių kunigo. Bendruomenei patarnauja kunigas Piotras iš Slovakijos. Jis atvyko į Kaliningradą tik prieš dešimt mėnesių, tad pramokęs skaityti lietuviškai, šv. Mišias aukoja lietuvių kalba, o pamokslą sako rusiškai. Bažnytėleje lietuvių pamaldos vyksta trečiadieniais ir sekmadieniais.


Birželio 13 d. (trečiadienį) L. Rėzos lietuvių kultūros draugija susirinko paminėti Gedulo ir vilties dienos. Pagrindinis mano kelionės tikslas ir buvo susitikti su šia bendruomene ir drauge paminėti šią datą. Šv. Mišiose meldėmės už tremtį patyrusius asmenis, tremtyje žuvusius ar mirusius, maldavome gerąjį Dievą, kad ši mūsų tautos nelaimė nepasikartotų, o ir patys netaptume tie, kurie smerkia ir nemoka priimti kitaip mąstančio...
Po pamaldų minėjimas persikėlė į lietuvių bendruomenės patalpas. Renginyje parodytas apie fizinį ir dvasinį lietuvių tautos naikinimą pirmosios sovietų okupacijos metu pasakojantis ir 1941 m. birželio trėmimus vaizduojantis filmas „Birželio ledas“. Buvę lietuvių tremtiniai dalijosi prisiminimais apie tremtį vienoje atšiauriausių Sibiro vietovių prie Laptevų jūros, skaitė savo kūrybos eiles, komentavo filmuotus vaizdus iš tremties vietų. Minėjimas užsibaigė lietuviškomis vaišėmis.
Romano padedamas stengiausi susipažinti su Kaliningradu. Karaliaučius buvo didžiausias Rytų Prūsijos miestas, jos sostinė. Būtent čia buvo atspausdinta pirmoji lietuvių knyga, 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas (35 metais ankščiau nei Vilniaus). 1255 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį, apjuosė dviem sienomis su devyniais bokštais ir pavadino Karaliaus kalnu (Konigsberg). Ši data ir laikoma miesto įkūrimo metais. Pilyje gyveno ir paskutinysis Teutonų ordino magistras bei Prūsijos hercogystės įkūrėjas Albrechtas Brandenburgietis (1490-1568). Iš motinos pusės jis buvo Jogailaičių kilmės – karaliaus Žygimanto Senojo sūnėnas. Martyno Liuterio patarimu jis panaikino Ordiną ir paskelbė hercogystę su sostine Karaliaučiumi. XVII a. pilis tapo hercogų dvaru. Čia būta prabangių menių, bažnyčia, kurioje buvo karūnuojami Prūsijos karaliai, vėliau joje įšventindavo evangelikų kunigus, tarp jų Kristijoną Donelaitį (1743 m.), įspūdingo vyno rūsiai, milžiniška biblioteka, turnyrų galerija, monetų kalykla ir arsenalas.
Vieno caro Petro I vizito Karaliaučiaus pilyje metu Frydrichas I padovanojo jam Gintarinį kambarį, kuris istorijos verpetų sūkuryje vėl grįžo į rytinę Prūsija. 1945 m. sausio mėnesį Gintarinį kambarį paskutinį kartą matė Karaliaučiaus pilyje. Šio unikalaus kūrinio dingimo paslaptis iki šių dienų audrina mokslininkų ir istorikų vaizduotes, jo dingimas davė pradžią begalinėms legendoms.
Po Antrojo pasaulinio karo iš pilies liko vien plikos sienos, kurios 1967 m. A. Kosygino nurodymu buvo susprogdintos. Jos vietoje dabar stovi nykus monolitinis monstras...
1626 m. užėmus šį kraštą švedams, per aštuonerius metus miestas buvo apjuostas gynybiniais pylimais, turėjusiais 32 fortus, 2 vartus pietuose ir 7 – šiaurėje. Nuo tada į miestą buvo galima patekti tik per vartus. Gražiausi – karališkieji vartai, statyti 1765 m. ir pavadinti garsiausių Prūsijos valdovų atminimui. Nuo jų į šiaurinę miesto pusę tęsiasi Lietuvių pylimas su bastionais ir kazematais, kuris buvo suprojektuotas lietuvių architekto Teofilio Spynausko. Pietinėje miesto dalyje – Branderburgo vartai. Už jų nedidelė kalva, kurioje kadaise buvo Knypavos katedros kapinės. Jose palaidotas didysis lietuvių kultūros veikėjas, tautosakininkas, pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio sudarytojas, K. Donelaičio „Metų“ leidėjas, Biblijos vertėjas ir leidėjas, filosofas ir teologijos daktaras, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776-1840). Jo kapo vieta nežinoma, nes buvusių kapinių vietoje įsikūrė vaikų darželis...
Pasukome į Knypavos salą. Kadaise ją su miestu jungė penki tiltai, iš kurių išliko tik vienas. Išilgai per visą salą ėjo Brodbankių gatvė, kurioje stovėjo barokinė rotušė, kadaise čia buvo ir Karaliaučiaus universitetas, o iki šių dienų išliko tik Katedra.
Katedra pradėta statyti dar 1297 m., o užbaigta 1333 m. Jos šiaurinis bokštas liko nebaigtas, o pietinis baigtas tik po 1544 m. gaisro. Jo aukštis 58 metrai.
Katedroje gausu antkapinių stelų su epitafijomis. Čia palaidoti 5 Didieji magistrai, gyvenę XV a., Albrechtas Brandenburgietis (1572), profesorius Stanislovas Rapolionis (1545), Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila (1669) ir kiti. Atskirame mauzoliejuje palaidotas žymus filosofas Imanuelis Kantas (1724-1804).
Šiandien Švč. M. Marijos ir Adalberto katedroje įsikūręs muziejus...
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Karaliaučius labai nukentėjo. 1944 m. miestą smarkiai bombardavo anglų ir amerikiečių aviacija. Viduramžių miestas virto griuvėsių krūva. Buvo sugriauta 70 proc. pastatų, žuvo apie 25000 žmonių. 1945 m. Tarybinės Armijos artilerija sugriovė dar beveik 20 proc. pastatų.
1946 m. liepos 4 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku, ką tik mirusio tarybinio veikėjo Michailo Kalinino garbei miestui buvo suteiktas Kaliningrado vardas.
Žvelgiant į praeitį ir matant dabartį, darosi slogu. Viduramžių mietas, vienas gražiausių Europoje, likęs tik įamžintas prieškarinėse nuotraukose. Dabartiniai šio krašto gyventojai nejaučia sentimentų praeičiai ir nesistengia ne tik atstatyti sugriautus pastatus, bet ir išsaugoti dar esančius.
Nežiūrint to, ir čia žmonės įsimyli, veda, teka, gimdo vaikus, ir čia yra laimingų...
Geresnį įspūdį paliko Svetlogorsk (Riaušius). Tai svarbiausias šio krašto kurortas. Karas šių vietų beveik nepalietė, todėl gerai išliko iki karo statytos vilos. XIX a. iš nedidelio žvejų kaimelio išaugo nuostabus kurortas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia jau veikė europinio lygio kurortas su viešbučių ir gydomųjų kompleksų tinklu. Stebina statūs Baltijos jūros krantai, kur yra iki 60 m. skardžiai. Į paplūdimį galima nusileisti septyniais specialiai tam įrengtais nusileidimais. Palei jūrą nutiestas pasivaikščiojimo takas, kurį puošia lauko kavinės ir restoranai...
Labai gerą įspūdį paliko lietuvių bendruomenė. Nors ji negausi ir vyresnio amžiaus, tačiau nuoširdi ir šilta. Kunigo Piotro žodžiais: ten, kur įkuriama parapija ir paskiriamas kunigas, žmonės pradeda burtis. Be bažnyčios tautinės mažumos ištirpsta. Bažnyčia užsienyje gyvenantiems yra tautiškumo ir dvasingumo sala.
Nuoširdžiai dėkingas Romanui Senapėdžiui ne tik už pakvietimą, bet ir nuvežimą, kasdienį rūpestį ir parvežimą. L. Rėzos lietuvių draugijai, kun. Piotrui ir Aukščiausiajam, kad galėjau pabūvoti Kaliningrado dvasingumo saloje.

Kun. Rolandas Bičkauskas