NAUJIENOS

Kraštas ir Kašonys – laisvės kelyje(II)

Tęsinys

Suvalkijos partizanų reidas Jiezne 1947 m.
1947 m. lapkričio 7 d. Jiezno bolševikinis aktyvas, stribai šventė bolševikinio perversmo Rusijoje 30-ąsias metines, per kraštus liejosi rusiškos matrosiškos dainos. Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės 51 kuopos I būrys nusprendė pasinaudoti šia aplinkybe ir suduoti krašto kolaborantams smūgį. Lakštingala - Motiejus Jaruševičius pateikė suvalkiečiams Jiezno miestelio planą ir paskyrė iš savo būrio vyrus, miestelio žinovus, kurie turėjo pulti miestelį drauge. Vieni partizanai turėjo smogti bolševikų ir valsčiaus pastatui ir šalia esančiam paštui, kiti partizanai –milicijos ir stribyno būstinei. Štai kaip šį drasų partizanų reidą aprašė Vytautas Juodsnukis: „Sutarus slaptažodžio šaukinį, sulaukus sutemų per dvidešimt partizanų, suvirtę į du šieno prikrautus vežimus neskubėdami pasuko vieškeliu Benčiakiemio link (nuo Nibrių kaimo Nemuno senvagės skardžio - V. K). Po vidurnakčio kiekviena partizanų grupė, atsargiai atslinkusi prie šventinėm šviesom plieskiančių objektų, užėmė tinkamas kautynėms pozicijas. Operaciją pradėjęs Žilvičio būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Išgirdę pirmuosius šūvius Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta - Kęstutis ir Antanas Senikas - Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu „pavaišino“ šventinio pobūvio dalyvius,-bolševikų partijos ir emgebistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staigiai iššokus atgal į lauką, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžių ir automatų ginklų ugnis. Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi. Miestelyje kilo panika. Supyškėjo padriki partiečių pistoletų šūviai. Iš stribų būstinės sukalenus „liaudies gynėjų“ kulkosvaidžiams, pagal sutartą Vėjo raketos signalą, partizanai, nesiveldami į pozicines kautynes per kiemus skubiai pasitraukė. Netrukus iš kautynių pasitraukę partizanai susirinko prie paliktų vežimų. Be nuostolių partizanai suvirto į vežimus ir įsukę į Kisieliškių vieškelį, dar gerokai prieš švitimą grįžo prie Nemuno“ (Vytautas Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais. K., 2000,p.466-467, toliau-Vytautas Juodsnukis). Geležinio vilko partizanai toliau valtimis persikėlė per Nemuną, o Lakštingala su savo vyrais nuvarė šeimininkams arklius. Remiantis 1947 m. gruodžio 24 d. Tauro apygardos vado įsakymu šio drąsaus partizanų išpuolio metu buvo nukauti 2 Jiezno stribai ir 1 sovietinis pareigūnas.

Kašonys, 1947 m. lapkričio 19 d.
Po dviejų savaičių, lapkričio 19 d. Jiezno mūšio narsuoliai 51 kuopos vadas Pranas Karalius –Vėjas, I būrio vadas Vincas Gruodis-Žilvitis, dar 3 partizanai atvyko į Kašonių kaimo Bieliauskienės sodybą. Ten jau partizanų tykojo Jiezno MGB ginkluoti valsčiaus partiniai aktyvistai Šerys ir Stepankevičius. Jie prisileidę artyn partizanus, aktyvius reido Jiezne dalyvius, juos keliom automatų salvėmis nukovė, kiti trys partizanai suspėjo pasitraukti. V. Juodsnukis apie tai rašo: „Šio įvykio liudininkas pasakojo, kad atskubėję Jiezno enkavedistai ir stribai prie lauko durų sunkiai sužeistus partizanus sumetė į jų vežimą ir atvežė pas Baronienę. Vos gyvo partizano kūną emgebistai numetė troboje ant grindų. Sunkiai sužeistą Žilvitį, kiek sulaikę iš krūtinės plūstantį kraują, paguldė ant lovos, o vėliau nuvežė į Kauną, Medicinos institutą, kur operuojamas partizanas taip ir mirė neatgavęs sąmonės. Žuvusio Vėjo lavoną nuvežė į Jiezną ir, atremtą į gaisrinės pastato sieną, nufotografavę, paliko. 51 kuopos I būrio kovotojams gruodžio 2 d. Žilvičio –Vinco Gruodžio kūną pavyko paslapčiomis iš KMI lavoninės išnešti, pervežti į Važatkiemį dabartinėje Ašmintos seniūnijoje ir palaidoti Vaikšnio beržynėlyje. Šiais metais minėsime Suvalkijos partizanų reido Jiezne, jų žūties Kašonyse 65 metines. Turėtume įamžinti paminkline lentele partizanų ataką Jiezno valsčiaus pastate bei partizanų žūties vietą Kašonyse.

Partizanas Jonas Aukščiūnas-Drugelis (1922 - 1947)


Partizanas Jonas Aukščiūnas (dešinėje)
su bičiuliu Ignu Joniku Vėžionyse 1945 m.

Šio partizano biografija tarsi apibendrina mūsų kaimo bernelių likimo tragizmą. Sovietams įžengus į mūsų žemę, buvo persekiojami, turėjo išeiti į mišką, tapo sovietinio teroro aukomis. Duomenis apie savo giminaitį pateikė mūsų parapijietis Vincas Mockevičius.
Jonas gimė 1922 m., augo Vėžionių kaime, 1935 m. baigė šio kaimo pradinę mokyklą. Gražiai grojo smuiku gegužinėse, net buvo kviečiamas pagroti Birštono sanatorijos poilsiautojams. Nacių okupacijos metais dirbo tėvų ūkyje, o 1944 m., grįžus sovietams, Jonas Aukščiūnas tapo partizanų ryšininku. 1946 m. lapkričio mėnesį enkavedistai apsupo Jono Aukščiūno sodybą, laužėsi į duris. Jono senelis, taip pat Jonas Aukščiūnas, atidarė duris ir buvo vietoje nušautas. NKVD dalinys pradėjo mušti Jono brolį ir seserį, gyvenusius sodyboje. Smogikai paleido mirtiną automato salvę į Jono motiną, atsitiktinai pažvelgusią į langą. Jonui, paskutinį kartą pamačiusiam savo motiną, pavyko pabėgti. Tapęs partizanu, anot istoriko Stanislovo Abromavičiaus, įsijungė į Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio grupę, veikusią Kaišiadorių ir Prienų rajonuose (S. Abromavičius, K. Kasparas, R.Trimonienė. Didžiosios Kovos apygardos partizanai, V.2007,P.123). Partizanai buvo išduoti ir apsupti 1947 m. kovo 3 d. Karveliškių kaime ūkininkų Babilių sodyboje. Jų palaikai buvo niekinami Kruonyje ir Kaišiadoryse prie gelžkelio, vėliau užkasti žvyrduobėje. Atgimimo pradžioje partizano Jono Aukščiūno – Drugelio ir kitų partizanų palaikai buvo perlaidoti Kaišiadorių miesto kapinėse. Partizano Jono Aukščiūno ir kitų atminimą savotiškai įamžina partizanų daina, kurią man prieš 5 metus pateikė buvęs Rytų Aukštaitijos partizanų rėmėjas Vladas Janionis – Šermukšnis. 92 metų sulaukęs, 2009 m. be kančios išėjo Anapilin.


Jiezno ir Kašonių apylinkėse aktyviai veikė P. Dzidoliko – Klajūno būrys. Anksčiau 6 žmonių būrio vadas priklausė J.Ogilbos būriui. 1945 m. Klajūnas žuvo. Likusiems būrio nariams ėmė vadovauti Petras Maleckas - Auksinukas, dar anksčiau buvęs J.Ogilbos būryje. Pagrindine šio būrio veiklos forma buvo maisto produktų rekvizavimas iš kaimo žmonių. 1946 m. gruodžio 8 d. enkavadistų surengtos operacijos metu Kalvių miške buvo nukautas Darsūniškyje gimęs, Migonyse, Andriūnuose gyvenęs, visų krašto moterų numylėtinis Auksinukas. (LYA,f.k-7,ap.3,b.1410,l.268).
Iki žūties 1951 m. mūsų krašte aktyviai veikė M .Jaruševičiaus-Lakštingalos būrys. 1952 m. krašte jau buvo likę tik 12 partizanų. Paskutinieji partizanai, kurie užsukdavo į Kašonis, buvo Antanas Matikas-Skroblas iš Sundakų ir Antanas Bieliauskas-Dobilas iš Slabados. Sovietiniai smogikai juos nukovė 1953 m. balandžio 4 d. Migonyse. Tai paskutiniai krašto partizanai.
1956 m. lapkričio 6 d. Medžionyse buvo nužudytas „Šviesiojo kelio“ kolūkio pirmininkas Aleksandras Mazuronis. A.Sniečkus ir kiti sovietinės Lietuvos kolaboravimo funkcionieriai atvykę į Jiezną iškėlė versiją, kad tai „buržuazinių nacionalistų“ darbas. Tačiau tyrimas pakrypo meilės trikampio motyvų kryptimi.

Tiesa dabarčiai ir ateičiai
Partizaninis pokaris sudėtingas, kontrastingas ir labai pamokantis. Turime gerbti mūsų partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, jų jėgos struktūras, prieš jų parankinius stribus. Turime didžiuotis, kad 1944-1952 metų laikotarpyje partizanai nukovė 2830 sovietinių represinių struktūrų narių, iš jų 530 NKVD ir MVD tarnybos darbuotojų, 1000 valstybės saugumo kariuomenės ir sovietinės armijos kariškių,1300 stribų.
Tačiau būta ir negarbingų dalykų. Kad susidarytume pilną pokario paveikslą, kviečiu skaitytojus patiems pasiskaityti Lietuvos Respublikos Archyvų departamento išleistus pačių partizanų dokumentus – Lietuvos partizanai (Tauro apygarda, išleista 2002 m.; Dainavos apygarda, išleista 2003m.). Apie kai kurių partizanų savigarbos stoką iliustruoja Lietuvos partizanų vadovo Juozo Vitkaus - Kazimieraičio žodžiai: „PARTIZANE, tai ar tavo tikslas tik degtinė? Ar tavo tikslas vien tik gražiai apsirengti ir gardžiai pavalgyti? Ne. Būk kuklesnis, nes tavo tikslas –iškovoti Tėvynei laisvę, apsaugoti skaisčios ir doros meilės simbolį rūtų darželį, ginti nuo sunaikinimo gimtuosius namus, kuriuose vėl turės klestėti gyvenimas, ir išlaikyti tikrą lietuvišką dvasią. Jeigu iki šiol darėme klaidų, tai dabar turime pasikeisti. Leiskime įsišakoti savo širdyse tiems siekiams, kurių keliu einame. Įrodykime tautai ir visam pasauliui, kad mes esame tikrieji Lietuvos sūnūs, tikrieji tėvynei laisvės trokštą partizanai, kad kovojame už tai, kas lietuviui brangu. VYRAI, vardan mūsų brangios tėvynės, vardan tos pasiilgtosios laisvės raginu dar kartą peržvelgti partizano vardo reikšmę. Tegul žodis „partizanas“ tampa pasididžiavimo žodžiu, o šį vardą nešioją - laisvės gynėju, tautos didvyriu“ (Dainavos apygarda, ištrauka iš Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo –Vitkaus-Kazimieraičio 1946 m. gegužės 10 d įsakymo Nr.3,p115-116).
Juozas Vitkus-Kazimieraitis 1946 m. liepos 12 d. žuvo kovodamas su sovietais. Tai jo testamentas tiek mums, tiek kitoms kartoms.
Karas jau pasibaigė. Mokykimės jau niekada nesusipriešinti, o eiti drauge.


Istorikas Vytautas Kuzmickas