NAUJIENOS

Kašonys
istorijos labirintuose (II)


tęsinys

Vienuolyno valdžioje
1711 m. Minsko kaštelionas M. Sčiusna užstatė Kašonis Kauno domininkonų vienuolynui. Domininkonams Kašonių dvaras priklausė iki 1765 m. Vienuolynas ilgus metus bylinėjosi su Oginskių palikuonimis dėl žadėtos paramos jiems, tačiau jos taip ir nesulaukė. Dvarui daug žalos padarė didysis maras (1708-1713). 1715 m. Kašonių kaime buvo likę tik 3 baudžiauninkai: 1) Kazimieras Kiškionis, vedęs, turėjo 4 sūnus. Vienu dirbamu arkliu apdirbo pusę valako žemės; 2) Jokūbas Parulis, vedęs, turėjo vieną sūnų. Su vienu arkliu apdirbo pusę valako žemės; 3) Martynas Nečiunskas, vedęs, bet vaikų dar neturėjo. Buvo turtingesnis, nes be arklio turėjo dar ir jautį, kuriuo apdirbo pusę valako žemės. Visi išvardyti baudžiauninkai galėjo mokėti metinį 4 auksinų činšo mokestį, taip pat dvarui nešti medų ir kiaušinius. Jeigu negalėdavo sumokėti pinigais, turėdavo eiti 2-3 dienų lažą į savaitę, mėnesį per metus eiti gvaldus (didieji ūkio darbai –V.K), taisyti kelius.
Vienuolynas dvarą valdė nelabai vykusiai, didino baudžiavinę prievartą. 1721 m. iš Kašonių dvaro pabėgo 4 pirmieji baudžiauninkai. 1739 m. dvaro tijūnas užmušė baudžiauninką Užgirėlyje. Tuo metu baudžiauninkai pasipriešino ir sudegino dvaro klojimus. Vienuolynas pasireiškė ir kaip inkvizitorius: 1726 m. su jo žinia buvo sudeginti vieni paskutinių Europoje „raganos“ - darsūniškiečiai Sofija ir Juozapas Šarkos.
Kurį laiką Kauno domininkonai bandė dvarą valdyti kartu su Lapienicos pranciškonais, tačiau irgi nesėkmingai, todėl toliau vedė derybas su įvairiais LDK didikais, kad dvarą parduoti. 1762 m. jie susitarė su žymiu LDK veikėju, Šateikių dvaro savininku Vilhelmu Jonu Pliateriu. Šis jau buvo nupirkęs už 714000 auksinų Mykolo Kazimiero Oginskio dvarus Žemaitijoje. Pliateris įsigijo Kašonių dvarą, valdė jį penkerius metus, bet niekaip neturėjo pinigų, kad atsiskaityti su domininkonais. Todėl 1766 m. už 85000 lenkiškų auksinų dvarą jis pardavė Pranui Sopockai, Kauno pavieto stalininkui.

Sopockų dvaras
Išlikusiame 1783 m. inventoriuje aprašomas dvaras. Į dvarą įvažiuojama pro didelius vartus geležiniais vyriais. Dvarininko troboje keturi langai su stiklais, dvi krosnys. Dvaras turi bravūrą, kepyklą. Dideliame svirne - 4 grūdų aruodai, tvarte 6 karvių, 8 arklių gardai. Dvare dirbo šie kaimo žmonės, kurie 3 kartus per savaitę ėjo lažą, 6 – gvaltus į pusmetį ir taisė kelius (kai kurie turėjo net pravardes):1) Simonas Sodaitis, 2)Jurgis Šaulinskas - Kapčiukas, 3) Motiejus Jurkonis - Kiškis, 4) Jokūbas Žukauskas, 5) Andrius Vaitiekūnas - Pladukas, 6) Juozas Šaulinskas - Bidva, 7) Petras Jurkonis - Kiškis, 8) Juozas Sodaitis - Parulis, 9) Simonas Sodaitis - Parulis, 10) Petras Šaulinskas.
Sopockos atkakliai gynė savo interesus, nes labai dažnai Medeniškių, Pelekonių kaimai, priklausę Prienų seniūnijai, bei Kruonio Oginskiai pažeisdavo Sopockų teises į Migonis. Didelį norą įsigyti Kašonis Jono Vilhelmo Pliaterio valdymo laikotarpiu reiškė ir Jiezno grafas Antanas Pacas, tačiau Pliateris tam paprieštavo. Antanas Pacas nuo 1750 iki 1760 m. valdė tik Kiškeliškių kaimą, kurį buvo užstatę šlėktos Petras ir Ona Mickevičiai. 1791-1797 m. Sopockos bylinėjosi su Prienų seniūnu Kazimieru Sapiega dėl ribų tarp Kašonių dvaro ir Prienų seniūnijos. 1797 m. tos ribos galutinai buvo nustatytos.
1788 m. balandžio 8 d. buvo sudaryta vertinga sutartis tarp Prienų seniūno Kazimiero Sapiegos ir Kauno pavieto vėliavininko Liudviko Sopockos dėl pelenų deginimo, deguto varymo ir šulų gamybos Kašonių girioje. Sutartis galiojo septynerius metus, miško produktai buvo parduodami Prūsijoje.
Sutartyje buvo numatyta, kad miško kirtikai kirtavietėse nepaliktų didelių kelmų, nesukeltų gaisro, surinktų visas atliekas. Kašonių dvaras įsipareigojo parduoti dirbantiems girioje maisto produktus, neparduoti „trunko“, nevogti jų darbo įrankių.
1789 m. Sopockos teisme pralaimėjo bylą Jiezno klebonui Antanui Sarosiekui. Anot klebono, Sopockos pasisavino baudžiauninko Malecko šeimą.
Liudviko ir Joanos Sopockų santykiai su baudžiauninkais buvo ne patys geriausi, nes 1786 m. buvo padegta dvaro tvartas ir vežiminė, padaryti dideli nuostoliai. Teisme Sopockoms niekaip nepavyko įrodyti, kad tai padarė Darsūniškio seniūnijos Užgirėlio kaimo valstiečiai Kazimieras ir Ona Kiškioniai.
Kašoniškiai aktyviai įsijungė į 1794 m. sukilimą, nukreiptą prieš okupantę Rusiją. Netoliese prie Darsūniškio sukilėlių kariuomenę organizavo grafai Oginskiai ir Vavžeckiai. Rusams okupavus LDK, Kauno žemesniojo Žemės teismo sprendimu, buvo nuplaktas dvaro baudžiauninkas Leonovas už tai, kad jis pervedė į Prūsiją du husarus. Jiezno parapijos archyve esanti medžiaga liudija, kad dvaro savininkas turėjo prisiekti ištikimybę carinei administracijai, dvaras turėjo skirti didelius kiekius miltų, kruopų carinės kariuomenės išlaikymui. Iš Kašonių dvaro valstiečių Kašonyse, Pečiauskų kaime, Kiškeliškėse, Slabadoje, Būdoje, Dukurnonyse Lauryno Pyrago, Jokūbo Šaulinsko, Petro Jurkonio, Kazimiero Žukausko, Mykolo Bieliausko, Jurgio Joneliūno, Motiejaus Vaitkevičiaus, Pilypo Olšausko, Jurgio Joneliūno, Juozo Sodaičio, Martyno Joneliūno, Jokūbo Blakės, Kvedaro Šumskio, Mykolo Žvairaakio Rusako buvo atimta po vieną geriausią žirgą (dauguma jų turėjo po vieną du arklius  – V.K.).
LDK prijungimas prie Rusijos, ūkinė suirutė, pasėlių nusiaubimas, rekvizicijos nusiaubė Kašonių dvarą. Sopockos turėjo didelių nuostolių, susidarė didelės skolos. Dėl to Sopockos Kašonių dvarą 1804 m. birželio 26 dieną pardavė Kauno magistratui.

Kauno miesto magistrato (dūmos)
valdžioje 1804-1910 m.
Daugiau kaip šimtmetį Kašonių miesto istorija yra suaugusi su Kauno miestu. Ją galime skirstyti į šiuos laikotarpius:1) Baudžiavinio jungo laikotarpis 1804‑1842 m.; 2) Valstybinio administavimo laikotarpis 1843-1865m; 3) Samdomųjų žemės ūkio darbininkų laikotarpis 1866-1910 m.
Dvaro žemės įvairiais laikotarpiais buvo nuomojamos iš Kauno miesto magistrato pagal su nuomininko sudaromą sutartį. Nuomininkas žemvaldys kiekvieną pusmetį įsipareigodavo mokėti magistrato nustatytą piniginę rentą (80-110 carinių auksinių rublių-V.K), turėjo saugoti darbinius ir produktyviuosius galvijus, laukus, pievas ir miškus, jų nepardavinėti, neparceliuoti. Nuomininkas įsipareigodavo nedidinti lažo valstiečiams, saugoti jų gyvybę. Tačiau to ne visuomet buvo laikomasi.
Pirmuoju priklausomybės Kauno magistratui laikotarpiu Kašonių dvaras buvo labai nusilpęs nuo 1812 m. tiek prancūzų, tiek rusų kariuomenės uždėtų maisto ir pašaro rekvizicijų.1837 m. Kašonių dvaras Kauno miesto magistratui buvo nesumokėjęs 551,86 aukso rublių (Kauno apskrities archyvas, f-I 61,ap.2,b.554). 1836 m. iš imperijos sostinės Peterburgo buvo paskirti pinigai, kad kompensuoti valstiečiams jų 1812-1813 m. rekvizuotus maisto produktus, tačiau magistratas juos pasisavino kaip minėtą dvaro nepriemoką. Ilgiausiai nuo 1804 iki 1818 m. Kašonių dvarą nuomojo Kauno pirklys Pruskis, vėliau 1818-1835 m. dvarininkas Jotkovskis. Šiuo laikotarpiu Kašonių dvarui priklausė Kašonių palivarkas (Kašonių, Marginių, Kiškeliškių, Sobuvos kaimai), Jakniškių palivarkas (Slabados kaimas, Būdos arba Johano kaimas, Vošiškių, Paviekšnių, Migonių kaimai). Kašonių kaime karčiamą tuo metu nuomojo Motiejus Ragavičius. 1805 m. dvare tarnais dirbo: liokajus Jurgis Bieliauskas, kirpėjas Jonas Bartolomėjus Malaška, šaulys Tomas Dominyko sūnus Kandrotas, virėjas Mykolas Kakanauskas, Jokūbo sūnus. Baudžiavines prievoles atlikinėjo 3 Sodaičių, 2 Žukauskų, 3 Šaulinskų, 3 Jurkonių, 2 Pyragų, Zinkevičių, Aleknavičių, Lapinskų šeimos. (Ten pat, b.363).
1832 m. dvaras atribojo savo žemes nuo šlėktos Jablonskio, praskolinusio savo žemes Gruzdiškių kaime. 1834 m. dvaro nuomininkas Denksas už nuomą mokėjo metinius 200 rublių, jis atstovavo Kauno magistratui, nustatant ribas su valstybės iždo areštuotu Jiezno Penčkovskių dvaru.
Tam tikrus teigiamus ūkio postūmius rodė 1837 m. derlius. Kašonių dvare buvo išauginta 629 kapos rugių, 280 kapų kviečių, 110 kapų avižų, grikių - 42 kapos. 1837 m. Kašonyse jau įsivyravęs bulvių auginimas. Jeigu kitose apylinkės dvaruose bulvės auginamos kur ne kur daržuose, tai Kašonių dvare jų buvo užauginta 91 kapa, iš jų 59 - pačiame Kašonių kaime. Buvo paplitęs kanapių auginimas virvių gamybai, jos buvo parduodamos Kaune. Kašonių dvaro bravore buvo išgautos 363 trisdešimt litrų statinaitės alaus, iš jų - 67 pardavimui Kaune. Tačiau vyraujančia valstiečių atodirbio už naudojamą žemę forma tebebuvo lažas, kurį 3-4 dienas į savaitę su pakinkytais jaučiais ar arkliais ėjo kaimo vyrai bei pėsčios kaimo moterys.
1840 m. Rusijos imperijoje buvo įvykdyta valstybinių dvarų reforma, kuri įpareigojo pačią valstybę rūpintis savų dvarų administravimu ir to neleisti daryti nuomininkams dvarininkams, kurie pasipelnydami tik stiprino lažinį išnaudojimą. Pereiti prie činšo vertė ir pati ekonominio gyvenimo logika, nes 1845-1850 m. laikotarpyje dėl ligų krito daug gyvulių, ypač darbinių. 1845 m. Kašonių dvarui priklausė Kašonių ir Jakniškių palivarkai. Kašonių palivarkui priklausė Kašonių, Marginių, Kiškeliškių, Pečiauskų, Slabados kaimai. Jakniškių palivarkui tuo metu priklausė Dukurnonių, Skodiškių, Valiūniškių kaimai, taip pat atskiros kai kurių jau prakutusių valstiečių valdos. Tai Maslausko, Buivydo, Malecko, Ragavičiaus miškeliai Paviekšniuose, Jurkonio, Samsanavičiaus tame pačiame kaime, Ragavičiaus pievos - Būdos kupstuose. Kašonių dvarą iš viso sudarė 2340 dešimtinių žemės, t. y. apie 2600 ha.
1851 m. Jakniškių palivarke buvo padegtas Andriūnų malūnas, o 1852 m. už 3000 rublių jis buvo atstatytas. (KAA,f.761, ap.2, b. 1768). 1852 m. dvaro aprašyme administratoriaus pastatas, 2 svirnai, 2 tvartai, klėtis, pirtis malūnas, bravoras, karčiama.
Panaikinus baudžiavą, nustačius daugiau kaip 50 metų žemės išsipirkimo terminus, kašoniškiai sujudo. 1863 m. rugsėjo 27 d. dvaro žemės nuomotojas Kersnovskis Kauno miesto dūmai rašė„...Iš Kašonių ir Jakniškių susirinko daug laisvųjų žmonių, kurie keikė ankstesnio valdytojo Aleksandro Rodošino sudarytą žemės išpirkos sąrašą. Prašome atsiųsti bent porą policijos tarnautojų rimčiai užtikrinti“ (KAA, f.I-61, b.22823).
Kašonių valstiečiai tapo laisvaisiais valstiečiais ir sudarė darbo sutartis su dvaro nuomininku. Už darbą jiems buvo atsilyginama pinigais. Dalį pinigų Kašonių valstiečiai išleisdavo žemės išpirkai. 1866 m. buvo suprojektuotas ir pastatytas dabar išlikęs buvusio dvaro administracinis pastatas. Visą laisvojo darbo santykių tarp samdinių ir dvaro nuomininko mozaiką savo prisiminimuose „Iš Slabados į Vilniaus Katedrą“ yra vaizdžiai aprašęs mūsų kraštietis kunigas Pranas Bieliauskas.

Pranas Bieliauskas mena
„Mano jaunystės laikais Kašonių dvarą nuomavo p. Marjan Filipovski, turįs apie 45-50 metų, tačiau visiškai pražilęs. Vasarą jo baltas žiponas ir balta šiaudinė kepurė su dviem kazirkais ant kaktos ir į užpakalį jį skirtingu darė tarp kitų žmonių. Man beganant gyvulius dažnai tekdavo matyti, kai jis atsisėdęs ant ”ožkos”/keturi ratai su minkšta lenta ant jų sėdynei/ važiuodavęs vieškeliu į Jukniškių 5 valakų ir Valiniškių 3 valakų palivarkus, kuriuos jis irgi buvo nuomavęs iš Kauno Dūmos. Šiuose palivarkuose laikė tik ūkvedžius, pats gi sėdėjęs 20 valakų Kašonių Centre. Taigi jo valdomos žemės buvo daug daugiau negu viso Slabados kaimo 34 ūkininkų. Jis mokėjo ūkį vesti ir įdirbti jau moderniškai.Arkliai, raguočiai, kiaulės, avys veislinės geros rasės, gražu pažiūrėti.
Laukus apardavo 5-6 jungai jaučių. Ir tai arė be paliovos. Kai išeis pavasarį atšilus žemei, taip ir ardavo, kol vėl žemė įšaldavo. Nei liūtys, nei karščiai darbų nesulaikė.
Kadangi pas mus jokių uždarbių kitokių nebuvo, tai eidavome į dvarą padieniai uždarbiauti vasaros metu. Mūsų pačių maistų į dieną mokėdavo rugiapjūtės ir šienapjūtės metu po 20 kap., po to 15 kap., o rudenį po 10 kap. O kai sučiumpa ir uždaro tvartan mūsų žąsis ar arklius iš javo, privalėjome 5-6 dienas už tai atidirbti nemokamai. Paūgėjusiam ir man teko čia uždarbiauti. Iš darbų man pasiliko keletas momentų atminty. Tai skaudžios buvo valandos. Iš vakaro ar anksti rytą atjoja į mūsų kaimą ekonomas ir jodamas per visą kaimą šaukia:- ryt į darbą su grėbliais. Šiandien į darbą su atikais ir kašelėmis.
Rytą pasiėmęs grėblį, duonos gabalą ir aš vykstu užsidirbti atlaidams 20 kap. Sugrėbus šieną ir sudėjus į kupetas nusiuntė mus/daugumoje moteris/ runkelių ravėti. Jie buvo pasodinti vagomis. Kiekvienas pasiėmęs vagą stūmėsi pirmyn. Tik man darbas nebuvo įprastas, kad ir visai prastas, ir aš negalėjau su moterimis eiti lygintomis. Aš nuo jų atlikau. Atėjęs pats Filipovskis padeda man pasistūmėti. Tai kaimynės moterys vėl kiek padeda. O aš vis atslikęs. Man gėda, negražu...Vėl prisiartinęs ponas padeda ravėti ir mandagiai sako:-”Tik ką vaikeli, nesuskumbi su kitais varytis/lietuviškai kalbėjo/, tavo motina geriau už tave mokėtų, gal tu ją paprašytumei talkon. ”Laukiau, kad tik greičiau pasibaigtų šitas darbas, gal kitas bus geresnis. Pradėjo lynoti. Nuėjome į klojimą rugių kulti. Užkinkytas aštuonetas gerų arklių į maniežą. Kuliamoji kaip pragaras rijo tik įkištus pėdus. Mane pastatė krėslan iškultų šiaudų surištas „kitas“ tampyti į klojimo kitą pasienį. O kiek vėliau jau aukštyn nešti. Ir vėl bloga, nors bėk namo. Maniau, kad patrūksiu.
Vakare pastovėjęs prie medinių pakajų gonkų gavau kokčiukę 20 kap. vertės.
Kitą dieną vis tik nepanorėjau eiti į dvarą. Nuėjo mano dvi vyresniosios seselės.“

Bus daugiau

istorikas Vytautas Kuzmickas