JIEZNO PARAPIJA

 
 

NAUJIENOS

Kašonys istorijos labirintuose


Kašonių dvaro (Steikūnų) centrinis pastatas

Ne tik Jiezno, bet ir apylinkių –
Kašonių, Verbyliškių, Sobuvos, Sundakų istoriniai klodai yra daugialypiai.
Tik pažvelgęs į gausius daugelyje Lietuvos archyvų išlikusius Kašonių istorinius dokumentus suvoki, kad nesurasi mūsų rajone kitos tokios vietovės, kurioje amžiai išsaugojo tokį platų istorijos virsmą, įvairiapusį ūkinį gyvenimą, nei kiek nenusileidžiantį Jiezno dvaro gyvenimui. Vien Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Senųjų raštų ir rankraščių skyriuje yra virš 40 senųjų kaimo ir dvaro XVI–XVIII a. dokumentų. Tyrinėtojo rankos nepaliestos medžiagos tomai sukaupti Kauno apskrities archyvo Senųjų raštų fonde. Dideli istorijos medžiagos klodai yra Vilniaus Universiteto mokslinėje bibliotekoje, Lietuvos valstybės istorijos ir valstybės centriniame archyvuose. Tyrinėkime ją, semkime plačiai, pateikime mūsų krašto žmogui. Mokslinio tyrinėjimo šventovėse išlikę dvaro inventoriai, pastatų brėžiniai, statybinių išlaidų, medžiagų sąmatos nepaliaujamai kelia mintį apie šiuo metu gal dar ne visškai ekonomiškai motyvuotą, bet dešimtmečių eigoje visiškai pagrįstą ir realią Kašonių dvaro atkūrimo, archeologinių tyrinėjimų šioje vietovėje viziją.
Kašonių kaimo ir dvaro istoriją galima suskirstyti į šiuos laikotarpius:
1) Kašonių kaimas ir dvaras - didikų Oginskių priklausomybėje 1581-1713 m.
2) Domininkonų vienuolyno valdos laikotarpis 1711-1762 m.
3) Žymaus LDK politinio ir karinio politinio veikėjo Jono Vilhelmo Pliaterio istoriniai valdymo pėdsakai 1762-1768 m.
4) Kašonys – dvarininkų Sopockų valda 1769-1804 m.
5) Kašonių dvaro ekonominė raida susijusi su priklausomumu Kauno miesto dūmai 1804-1910 m.
6) Kašonių dvarą valdė valstietiškos kilmės dvarininkai Steikūnai 1910-1940 m.
7) Kašonys 1940-2010 m.
Kašonių apylinkėse patys pirmieji žmonės pasirodė prieš keletą tūkstantmečių. Tai įrodo žymaus archeologo, habilituoto mokslų daktaro Jono Girininko atlikti darbai, Pelekonių piliakalnių mokslinio tyrinėjimo analizė.
Kašonių apylinkės matė netoliese Darsūniškio persikeliančius ir čia užklydusius kryžiuočių būrius. Dėl čia tankiai užžėlusių girios plotų Kašonys, kaip vietovė, istorijos buvo atpažinta ir įvardinta tik 1580-1581 metų laikotarpyje. Pati Kašonių kaimo pavadinimo kilmė turi kelias versijas, bet labiausiai įtikinama, kad kaimo pavadinimas yra susijęs su žemės išmatavimu. Matuojant žemę valakais, reikėjo joje iškirsti didelius krūmų plotus, ją nušienauti. Kadangi matininkai, Kauno žemės teismo pareigūnai kalbėjo LDK valstybine senąja baltarusių arba lenkų kalba, tai žodis „koszany“(nušienauta žemė) vėliau buvo sulietuvinta į Kašonis.
Kašonių istorijos saulėtekis yra betarpiškai susijęs su Vartų herbo Oginskių gimine, XV a. pab. atvykusia į LDK ir giminės vardą gavusią nuo didžiojo kunigaikščio jiems suteiktos Uogintų valdos (dabar kaimas Kaišiadorių rajone šalia Antakalnio). Ši garsi LDK giminė, iš pradžių pripažinusi pravoslavų tikėjimą, vėliau perėjusi į katalikybę, nuo XVII a. jau darė didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Jie jau nuo XVI a. LDK davė 1 kanclerį, 1 LDK dvaro maršalką, LDK iždininką, 3 etmonus, 9 vaivadas, 10 kaštelionų, 5 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkus, 1 Žemaitijos seniūną, 2 kompozitorius. Kruonyje pilies rūmus pasistačiusi ir Kašonis valdžiusi giminės šaka, susijusi su žymiu lenkų ir lietuvių politiniu veikėju, kompozitoriumi, polonezų autoriumi Mykolu Kleofu Oginskiu (1769-1833), jo sūnumi Irenėjumi, pagarsėjusiu kultūrine veiklai ir reformomis bei anūkais Bogdanu ir Mykolu, rėmusiais muzikos mokyklas Rietave ir ypač Plungėje, padariusiai svarbią įtaką Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.



Oginskių giminės herbas

Kašonių kaimo įkūrimas
Jau 1570 m. Smolensko pilininkas Grigalius Tryzna Lietuvos Metrikoje išlikusiu dokumentu perdavė Kruonio ir Darsūniškio žemes Kauno seniūno, vėliau Vilniaus dvarų prižiūrėtojo Motiejaus Oginskio žmonai Kotrynai Jurlovai. Surašytame inventoriuje minimi Panemunių, Vadvidėnų, Norkūnų, Migonių kaimai. Kašonių kaimo pavadinimo dar neaptinkame.
Motiejus Oginskis su Kotryna Jurlova susilaukė 4 dukterų Hanos, Onos, Kotrynos, Nastazijos ir dviejų sūnų Fiodoro ir Bogdano. 1568 m. Motiejus Oginskis mirė. Jo žmona antrąkart ištekėjo už Smolensko vaivados, LDK medžioklininko, LDK girių surašinėtojo Grigaliaus Valavičiaus. Kotrynos Valavičienės sūnus Bogdanas Oginskis apie 1580 m. vedė Grigaliaus Valavičiaus dukrą Reginą. Darniai šeimos sąjungai užtikrinti Kotryna Jurlova – Oginskienė-Valavičienė 1580 m. surašo testamentą ( šis dokumentas nėra išlikęs-V.K), o 1581 m. kovo 1 d. Kauno žemės teisme įrašo šį aktą „Mes, Kotryna iš Jurlovų, karališkos malonės vardu, dovanojame Trakų pakamorei, mūsų sūnui Bogdanui Oginskiui su mūsų ir Grigaliaus Valavičiaus, Smolensko vaivados pritarimu Kruonį ir dvarą mūsų vadinamą Kašonimis amžinam naudojimui“ VUMB, RS. 1581-1583 Kauno žemės teismo aktai, l.197-200). Šiame akte taip pat nurodoma, kad tikruoju Kašonių ir Kruonio savininku Bogdanas Oginskis taps tada, kai išmokės netekėjusioms seserims Kotrynai ir Onai po 400 kapų grašių. Tai jis atlikęs 1583 m. Vėliau jis prisijungė Strėvininkų, Žiežmarių, Grabuciškių ir kitas žemes ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje.
Gyvendamas Kruonio pilyje Bogdanas Oginskis dažnai būdavo Kašonių dvare (kaimas išaugo šiek tiek toliau nuo dvaro), nes iškildavo didelių žemės ribų ginčų tiek su Jiezną ir Jiezno dvarą valdžiusiais Holovčinskiais, tiek su Birštono, o vėliau ir Prienų seniūnijai priklausiusiu Pelekonių kaimu.
1586 m. Jiezno miestelio įkūrėjas Sčastnas Holovčinskis pripažįsta Migonis ir Kašonis Bogdanui Oginskiui ir įsipareigoja nestatyti malūnų už Lapainios. 1591 m. Bogdanas Oginskis skundžiasi Birštono valdytojui Bekešui, kad pastarojo valdomi Pelekonių valstiečiai nebe pirmą kartą užpuola ir apiplėšia Kašonių dvaro valdas. 1600 m. Sčastnas Holovčinskis su Bogdanu Oginskiu susitarė del valdų pasidalijimo palei Vaiguvos girią. Žemės ginčai buvo išspręsti, ir 1609 m. dokumente Bogdanas Oginskis pastebi, kad Kašonių dvaras jam laiku ir tvarkingai atlieka baudžiavines prievoles. 1615 m. Kruonio ir Kašonių keliai išsiskyrė, nes Kruonį Bogdanas Oginskis testamentu užrašė savo žmonai Reginai, o Kašonys vėlesniu testamentu atiteko sūnui Samueliui Leonui.
Bogdanas Oginskis pasižymėjo kaip įtakingas politinis ir sumanus karinis veikėjas. Jis užėmė Trakų vaivadijos žemės ribų teisėjo pakamorės pareigas, buvo Darsūniškio ir Karmėlavos seniūnu, Seimo nariu. 1604 m. pasižymėjo kovose su švedais prie Salaspilio, 1611 m. su rusais prie Smolensko. Bogdanas Oginskis pasižymėjo ir kaip diplomatas, 1612 m. vedęs derybas su rusais. 1625 m. Bogdanas Oginskis mirė. Jis buvo palaidotas Kruonio unitų, šiuo metu katalikų bažnyčioje. Įrašas ant antkapio lentos bareljefo byloja (jis vadinamas krikščionišku Teodoro vardu-V. K.): „Puikiam ponui Teodorui Oginskiui iš Kazelsko,Trakų pakamorei, Darsuniškio ir Karmėlavos seniūnui. Mirusiam Kristuje 1625 m. vasario 7 dieną. Kas bebūtum, ir kuris norėtum žinoti apie šį poną Oginskį iš Kozelsko, tauriausią Bogdaną Dievo duotą. Tai buvo didžių dorybių vyras, išmintingas ponas taikos metu ir narsus kruvinajame mūšyje. Jis mušė vokiečius maištininkus. Jis mušė užjūriečius /švedus/. Su patrankomis Livonijoje slopino tankias gretas. Jis įžūlų maskolį sutrypė, aplaistęs krauju sukepusias dirvas. Šis ir laukuose Ukrainos paėmė nelaisvėn savivaliaujančius Nalivaiką ir Lobodą, ir daugelį išlaisvino nuo žudynių ir prievartos. Jo kūnas ilsisi šiame kape, o siela yra danguje. Nemirtinga jo šlovė lieka atmintyje“. Kašoniškiai ir šio krašto žmonės aplankykime šią svarbią vietą.
Bogdanas Oginskis turėjo 4 sūnus. Labiausiai žinomas paskutinysis senatorius pravoslavas, žymus valstybės veikėjas Aleksandras, karaliaus Žygimanto Vazos rūmų rotmistras, LDK rūmų vėliavininkas, Trakų pilininkas. Jis ypač pasižymėjo kovose su švedais prie Salaspilio 1604 m., su rusais prie Smolensko 1611 ir 1633 m., su turkais - 1621 m.
Žymūs savo politine veikla buvo ir kiti 3 sūnūs: Jonas, Samuelis Leonas ir Dimitrijus. Kašonis po Bogdano Oginskio mirties paveldėjo Samuelis Leonas. Šis buvo vedęs Zofiją Bilevičiūtę. 1657 m. Samuelis Leonas mirė ir buvo palaidotas Kruonio unitų šventykloje šalia tėvo. Kašonis nuo to laiko ėmė valdyti Bogdano Oginskio anūkai - Samuelio Leono sūnūs Simonas Karolis ir Jonas. Jie priėmė katalikų tikėjimą. Broliams teko didelis istorinis išbandymas, nes 1661 m. Jiezne stovėję rusų kazokai užpuolė Kašonis, Kruonį ir Uogintus. Rusai ne tik nusiaubė šias vietoves, bet sudegino karališkas privilegijas bei svarbius ūkinius dokumentus. Būtent todėl iš šio laikotarpio ir neturime dvaro inventorinių aprašymų ir baudžiauninkų sąrašų.
1665 m. Jonas Oginskis Kašonis perleidžia broliui Simonui Karoliui, o šis 1680 m. – brolio Jono sūnui Leonui Kazimierui Oginskiui. Jis buvo vyriausias LDK stalininkas, Stakliškių, Nemunaičio, Mtislavlio seniūnas. Leonas Kazimieras Oginskis Kašonių žemes 1685 m. nuomavo Smolensko stalininkui Jurgiui Grotusui, o 1686-1689 m. didikams Chreptavičiams. Dėl šių aplinkybių 1685 m. balandžio 2 d. buvo surašytas pirmas mums žinomas Kašonių dvaro inventorius. Dvarui tuo metu priklausė Kašonių, Slabados, Jakniškių, Migonių, Lankakiemio kaimai su priklausomais baudžiauninkais. Štai pirmieji kašoniškiai: Kasparas Dudonis, Petras Kiškionis, Petras Sagutis, Anupras Raginė, Mykolas Jurkaitis, Čiupas Rudis, Jurgis Kepalas, Dovydas Roškus, Mikalojus Kuprelė, Stanislovas Pladas, Stanislovas Burokas. Petras Bielkūnas, Stanislovas Klimas, Jokūbas Parulis, Petras Kavoliūnas, Jokūbas Kiškionis, Povilas Miciūta. Visi jie turėjo po pusę valako žemės (10,8 ha – V. K.), mokėjo už žemę 3 auksinų kasmetinį mokestį, negalėjusieji sumokėti eidavo 3 dienas į savaitę lažą. Aprašomas dvaras, į kurį įvažiuojama pro didelius medinius atveriamus vartus. Gyvenamasis Dvariškių namas – mūrinis, iš kelių kambarių ir kamarų, 4 stiklo langai. Svirne dešimtis aruodų įvairiems grūdams. Svirne – 10 Vilniaus saiko statinių miežių, žiemkenčių – 3,5 statinės, kviečių – 1 statinė, žirnių – 2 statinės, avižų – 46 statinės, sėmenų – 10 statinių, kanapių - 10 statinių, grikių.- viena nepilna statinė. Tvartas padalintas į šešis jaučių, karvių, trimečių karvių, telyčių, avelių gardus. Atskira kiaulidės patalpa. Vištidė – šalia kluono. Laikomi 6 jaučiai, paršavedžių kiaulių - 10, avelių, avinų – 66, vištų – 19, gaidžių – 10, kalakutų – 5.
Dvare yra bravoras, kuriame yra verdamas alus. Jame - 3 dideli kubilai, 10 - alaus statinių, du metaliniai kibirai, vienas geležinis kastuvas. Dvaro kepykloje kepama duona. Dvare daug durų su metaliniais skląsčiais, spynomis, geležiniais vyriais, langai su stiklais. Tai parodo, kad kraštas ir dvaras tuo metu nebuvo Europos užkampis.
1689 m. Leonas Kazimieras Oginskis už 100000 auksinų perleidžia Kašonių dvarą žmonai Konstancijai. 1700 m. mirus Leonui Kazimierui Oginskiui, prasidėjo 14 metų trukę teisminiai ginčai su senelio žmonos Belevičienės palikuonimis Belevičiais, Vainilavičiais ir Sčiusnomis.
1711 m. Minsko kaštelionas m. Sčiusna užstatė Kašonis Kauno domininkonų vienuolynui. Šiam vienuolynui Kašonių dvaras priklausė iki 1765 m.

Bus daugiau

istorikas Vytautas Kuzmickas