JIEZNO PARAPIJA

 
 

NAUJIENOS

Jiezno parapija Rusijos dvigalvio erelio
nasruose 1803–1825 m.



Tęsinys. Pradžia Nr. 2 (130)

1803 metų Jiezno parapijos statistika
Klebonas Antanas Sarosiekas minimu laikotarpiu parapijoje surašė 647 katalikus, 612 katalikes, iš viso - 1259 tikintys. Įdomu, kad ataskaitoje, rašytoje Vilniaus Vyskupui Kasakauskui, pateikia ir nekatalikų skaičių - 486, jų tarpe vyrai - 251, moterys -235. Nekatalikų tarpe vyravo judėjų tikėjimą išpažinusieji žydai. 1803 m. gimė 66 vyrai, 45 moterys, sutuoktos 31 poros. Minėtais metais mirė 33 vyrai, 37 moterys. Klebonijos finansinė būklė buvo komplikuota, nes carinės valstybės buvo neremiama, o 1803 m. miręs altaristas Jokūbas Dubinorius pasisavino dalį aukų. Klebonijos valdomame Sobuvos palivarke dirbo nuo pavasario samdomi 6 vyrai ir 4 moterys. Špitolėje gyveno ir buvo išlaikomi 3 vyrai ir 3 moterys. Pagrindinės klebonijos pajamos buvo iš Sobuvos palivarko ir ten esančios karčiamos - 300 carinių rublių. Kitas pajamas sudarė Kalvių dvaro savininko T. Vavžeckio, šlėktų Stankevičiaus, Milkevičiaus, valstiečių Vaitkevičiaus, Jurgio Karpavičiaus (Toliškių užusienis) žemės nuomos mokesčiai. Iš viso klebonija turėjo 515,40 rublių pajamų. O išlaidos buvo žymiai didesnės: jos sudarė 862,25 rublių.Vien carinei valstybei klebonas turėjo mokėti privalomą 50 rublių mokestį. Langų sutvarkymui, vaškui, apšvietimui, papuošimams šventėms buvo išleidžiama 160 rublių. Vargonininkui, zakristijonui buvo sumokėta 40 rublių. Valgiui, cukrui, kavai, degtinei, mišių vynui, popieriui išleista - 400 rublių. Už atliktus remonto darbus - 86 rublių, už pašto arklius - 17,25 rublių (MAB.Rs,f.43,b.9507,p11-14).

Pirmasis parapijos dokumentas prancūzų kalba

Klebonas Antanas Sarosiekas buvo pakankamai išsilavinęs. Tai liudija dokumentų byloje rastas kariškio Piražkovo laiškas klebonui prancūzų kalba, prašant jį parduoti kopūstų. Dokumentas yra be datos, tad sunku nuspręsti kokius kopūstus kariškis pirko – žalius ar raugintus. Tokiu būdu šalia lotynų, lenkų, rusų kalbų į parapijos archyvo istoriją pateko ir prancūzų kalba „Pone, aš Jūsų nuolankiai prašau man parduoti kopūstus. Garbė Jums, lieku Jums įsipareigojęs ateičiai. Kuklus ir labai patenkintas Jūsų tarnas Piražkovas“.

Krašto rekrutų godos

Mūsų kraštą, kaip ir visą Lietuvą, užgriuvo sunki rekrutų prievolės našta. Lietuvą prijungus prie Rusijos įsigaliojo rekrutų prievolės įstatymas ( prievolė buvo panaikinta tik 1874 m.) Didžiausią rekrutų dalį sudarydavo valstiečiai - baudžiauninkai, o žydų bendruomenės – kahalai išsipirkdavo. Nuo 1000 baudžiauninkų (surašytų revizijų metu -„dūšių“ V. K.) buvo paimami 7-8 17-35 m. amžiaus baudžiauninkai. Iki 1834 m. rekrutai turėjo tarnauti 25 metus, nuo 1834-20, nuo 1855-12 metų. 1874 m. rekrutystė buvo pakeista septynerių, o vėliau penkerių metų visuotine karine prievole.
Iki 1847 m. krašto dvarininkai spręsdavo ką atiduoti į rekrutus.Paprastai jie atsikratydavo nepaklusniais, tinginiais, vagimis, padaužomis. Pritrūkus tokių, į rekrutus įtraukdavo ir pareigingus baudžiauninkus. Tačiau labai dažnai mūsų krašto dvarininkai Geištarai, Kuliešos, Penčkovskiai stipriąją savo dvarų darbo jėgą stengėsi išsaugoti, net ir apeidami carinius įstatymus.
Nuo 1847 m. kas bus paimtas į rekrutus buvo sprendžiama burtų keliu. Burtai pirmiausiai buvo traukiami tose šeimose, kur buvo 3 vyrai, paskui šeimose, kur buvo atitinkamai du ar vienas vyras.
Į rekrutus buvo renkama po darbų, lapkričio mėnesį. Karo prievolininkų apskaitos nebuvo, todėl rekrutai buvo paimami gaudynėmis krašto kaimuose. Rekrutai buvo gaudomi ir pristatomi į Stakliškes, kur buvo rekrutų rinkimo centras.
Rekrutus gaudydavo krašto dvarų ūkvedžiai ir kiti urėdai. Rekrutus gaudyti būdavo nelengva, nes jie slapstydavosi krašto miškuose, užklupti priešindavosi, gindavosi peiliais ir kirviais.
Gaudytojai buvo įpareigoti paimti sveikus, nesuluošintus baudžiauninkus, todėl buvo griebiamasi gudrybių: buvo metami tinklai, beriami pelenai į akis ir k.t. Sugautus rekrutus uždarydavo dvarų daržinėse. Jie buvo surakinami grandinėmis, įstatomi į specialią kaladę, kol visus rekrutus sugaudavo. Juos maitindavo tėvai arba kaimo žmonės. Vėliau rekrutus varydavo į priėmimo punktą. Jiems surišdavo rankas, o ant vienos kojos, kad rekrutas nebėgtų, uždėdavo specialią kaladę. Negalutiniais duomenimis, iš mūsų krašto į rekrutus buvo paimta 250- 300 baudžiauninkų.
Rekrutai iš kariuomenės retai kada sugrįždavo. Dažniausiai žūdavo tų laikų karuose, karinėse ekspedicijose prieš Kaukazo kalniečius, Užkaukazės, Vidurinės Azijos tautas. Kiti mirdavo nuo žiauraus elgesio ir ligų. Rekruto sugrįžimas į namus būdavo didžiausia metų naujiena. Sugrįžęs gaudavo asmens laisvę ir nedidelį žemės sklypelį, būdavo įvardijamas kaip daržininkas. Vienok, jis jau buvo nusenęs, užmiršęs tėvų kalbą. Jo tėvai seniai jau buvo mirę, broliai ir seserys išsivažinėję, susikūrę savo šeimas. Sugrįžėlis jau artimųjų buvo apgedėtas ir pamirštas. Netekęs jėgų, beturtis, buvęs rekrutas likdavo vienišas. Įsikurdavo kokioj nors sukiužusioj bakūžėj ir skerdžiaudavo, o neretai ir elgetaudavo. Jiezno bažnyčios 1821-1855 m. mirimo metrikose aptinkame tik 6 sugrįžusius rekrutus iš Mazuronių, Valatkų, Navickų, Kazlauskų, Bajorų ir Čėplų.

1823 metų Jiezno rekrutų byla
Valstiečiams išvengti rekrutystės buvo gyvybės ar mirties klausimas, todėl jie stengdavosi pabėgti, slėptis. Kai kuriems pasisekdavo ir dėl prasto carinio biurokratinio aparato. Tik 1823 m. cariniai žandarai „apsižiūrėjo, kad keletas buvusių Jiezne paimtų rekrutų yra pabėgę, sukūrę šeimas, susilaukę vaikų ir gyvena kitoje Nemuno pusėje autonomines teises Rusijos imperijoje turinčioje Lenkijos karalystėje, lietuviškose žemėse. Lietuvos – Vilniaus gubernijos valdybos sprendimu buvo sudaryta tardymo grupė, kuri apklausė 35 asmenis, daugumoje Jiezno apylinkių valstiečius. Iš liudininko Simano Bogucko parodymų išaiškėjo, kad Martynas Vilkas 1806 m. buvo atiduotas į rekrutus, po savaitės pabėgo, persikėlė per Nemuną ir atsidūrė Pakuonyje. Ten jis vedė ūkininko dukrą Elžbietą Garnytę (Užnemunėje baudžiava pagal Napoleono Teisyną buvo panaikinta 1808 m. – V. K.). 1812–1816 m. porai gimė trys berniukai. Prancūzams užėmus Jiezną, 1812 m. gruodžio 20 d. Vilkai su prieš dvi dienas gimusiu pirmagimiu, su kūmais Kazimieru Nenartavičiumi ir Magdalena Garniene atvyko pas tuometinį Jiezno kleboną Adomą Rimavičių. Pirmagimis buvo pakrikštytas šv. Motiejaus vardu (Kaišiadorių vyskupystės archyvas, Jiezno parapijos byla,1823 m. kovo 29 d. parapijos krikšto metrikų išrašas). 1814 m. Kalvių klebonas Algis Valeiša pakrikštijo sūnų Antaną, o 1816 m. – sūnų Jokūbą. Elžbieta Vilkienė tuo metu gyveno pas vyro brolius Kazimierą ir Joną Vilkus, o pats Mykolas Vilkas - Užnemunėje. 1820 m., liudininko Daunoravičiaus tvirtinimu, Mykolą Vilką su žmona ir vaikais matė Jiezne per šv. Jono atlaidus. Tai, kad Vilkai nepakliuvo cariniams žandarams į rankas, leidžia manyti, kad jie tolesnį gyvenimą normaliai nugyveno Užnemunėje.
Kitas pabėgęs rekrutas Jokūbas Knyšius (dar turėjo Mileišos pavardę) buvo atiduotas į rekrutus 1811 m., bet iš ten po savaitės pabėgo į Lenkijos karalystę Užnemunėje. 1818 m. jį matė Birštone pas Baranauskus, irgi išvengė carizmo represijų.
Ypač spalvingas rekruto jiezniškio Kuliešos Verbyliškių dvaro baudžiauninko Simano Vaičiūno likimas. 1806 m. Kuliešos už nepaklusnumą buvo atiduotas į rekrutus, bet jis sugebėjo pabėgti. Jiezno dvaro savininkas Jonas Penčkovskis 1812 m. nukreipė jį į lenkų kariuomenės dalinį Napaleono kariuomenėje. Vienok dėl grubumo iš Kauno jis buvo sugrąžintas. Vėliau, anot Jokūbo Grigonio, jis buvo pastebėtas Jiezne su prancūzų kariškiais valgant pas smuklininkę Akulavičienę. Tais pačiais metais, anot jiezniškio Antano Baliukevičiaus, jis gyveno pas savo seserį Zablackienę. 1820 m. Ona Matusevičienė byloje nurodė, kad 1820 m. ji pastebėjo Simaną Vaičiūną per šv. Jokūbą Punios turguje. Ona Vaitiekūnienė (Kiškienė) liudijo, kad 1820 m. žiemą jis tarnavo Pelekonių smuklėje pas žydą Leibą.
Kazys Matikas, kilęs iš Žvirgždėnų kaimo, buvo atiduotas į rekrutus iš Jono Penčkovskio dvaro Jiezne 1818 m., bet po metų pabėgo. Visus metus slapstėsi pas savo brolį Vincą Sundakuose, ten pat anksčiau slapstėsi Kazio dėdė Petras, 1805 m. pabėgęs iš rekrutų.
Baltramiejus Jaruševičius buvo atiduotas į rekrutus, tačiau iš ten pabėgo. Cariniai tyrėjai iškėlė versiją, kad iki 1812 m. rekrutas galėjo dirbti ir slapstytis J. Penčkovskio dvare. 1812 m. gruodžio 12 d. klebonas Adomas Rimavičius jį sutuokė su Juozapota Pyragaite iš Kašonių k. 1813 m. kovo 12 d. jis mirė ir buvo palaidotas Jiezno kapinėse. Į paskutinę kelionę jį palydėjo altaristas Kapica.
Suprantama, kad rekrutų slapstymasis negalėjo apsieiti be kitų pagalbos. Didžiausia tikimybė, kad pagalbą rekrutams galėjo suteikti pats Jiezno dvaro savininkas Jonas Penčkovskis, todėl Lietuvos – Vilniaus gubernijos vadovybės suradusi formalią priežastį dėl nepranešimo apie besislapstančius dvaro baudžiauninkus – rekrutus, nubaudė dvarininką 2000 carinių rublių bauda.
Kazys ir Jonas Vilkai, slapsčiusieji rekruto Mykolo Vilko žmoną Elžbietą, buvo nubausti 25 rimbų kirčiais. Jiezno klebonas Adomas Rimavičius, Kalvių klebonas Algis Valeiša turėjo aiškintis Vilniaus vyskupijos vadovybei dėl dezertyrų jungtuvių bei jų vaikų krikštijimo. Adomas Rimavičius aiškinosi sunkiomis prancūzmečio aplinkybėmis, Algis Valeiša – tuo, kad nežinojo, jog pakrikštytų vaikų tėvas - dezertyras. Nemunas buvo gyvybės linija gelbėjusi ne kartą Jiezno krašto rekrutus nuo tragiškų likimų.

Istorikas Vytautas Kuzmickas