NAUJIENOS

Krašto žmonės Dievo tarnystėje

Kunigas Jonas Daunoras – trumpa, bet skambi gyvenimo daina (1911-1950)



Prieš gerą pusmetį praūžusi audra, labai nusiaubusi mūsų kraštą, sudarkė ir Jiezno bažnyčios šventoriuje palaidoto kunigo Jono Daunoro antkapį. Sūnėno Gintauto Daunoro, dukterėčios Aldonos Daunoraitės-Kizalavičienės bei parapijos pastangomis antkapis buvo atstatytas. Audra tarsi iš naujo mums priminė šį mūsų kraštietį – sielų ganytoją, juolab, kad žinios apie jį iki šiol buvo labai fragmentiškos. Artėjančios Jono Daunoro 100-osios gimimo metinės skatina mus visus susidomėti šia asmenybe.

Jono Daunoro kilmė
Daunorų giminė į Ličiškėnų kaimą atsikėlė iš Suvalkijos XIX a. pr. ir labiausiai minėtame kaime išplito. XX a. pr. Ličiškėnuose gyveno šešios Daunorų atšakos, tarpusavyje susijusios artimesniais ar tolimesniais giminystės ryšiais (1911 m. Jiezno parapijiečių sąrašai, p.64-69, -Jiezno parapijos archyvas). Adomo ir Rozalijos Lisauskaitės Daunorų šeimoje 1887 m. gimė žinomas visuomenės veikėjas, Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, „Vyties“ leidyklos vadovas, buvęs kunigo Prano Bieliausko asmens sekretorius Konstantinas Daunoras. 1896 m. – jo brolis, žinomas tarpukario Lietuvos vargonininkas Stanislovas Daunoras.
Jonas Daunoras gimė kito Adomo Daunoro ir Marijos Padriezaitės šeimoje 1911 m. birželio 13 d. Jam gimus šeimoje buvo trylikametis brolis Kazimieras, devynmetis Konstantinas, šešiametis Antanas, trimetis brolis Juozas, sesuo Anelė -7 metų, vėliau ištekėjusi ir tapusi Melkūniene. Sesuo Pranutė – 5 metų, vėliau tapusi Sodaitiene. Už Joną jaunesnis buvo dviem metais vėliau gimęs brolis Jurgis. Šeima turėjo tik apie 15 ha žemės. Tėvai visą savo gyvenimą skyrė, kad vaikai būtų išsilavinę, dievobaimingi, dori. Apie patriotinį auklėjimą tuo metu nieks daug nekalbėjo – doras žmogus savaime tapdavo patriotu. Tėvai labai norėjo, kad nors vienas iš vaikų taptų kunigu.
Į Kauno kunigų seminariją įstojo vyresnysis brolis Antanas. Tačiau baigęs seminariją, jis kunigystės keliu nepasuko, o baigęs Vytauto Didžiojo Universiteto teologijos fakultetą, dėstė klasikines graikų, lotynų kalbas Kauno ir kitose Lietuvos gimnazijose. 1921 m. mirus tėvui Adomui, jaunesniuosius brolius rėmė ūkininkas brolis Kazimieras. Daunorų šeima tarsi pažymi geriausius tarpukario Lietuvos kaimo žmonių bruožus: darbštumą, norą siekti žinių, tarpusavio solidarumą, idealizmą. Sovietams okupavus mūsų kraštą, Daunorai kiek įmanydami, kad ir pasyviai priešinosi okupantui, nestojo į kolūkius, nors ir buvo apmokestinami, nevykdė prievolių.

Kelias į kunigystę
Besimokant 1923-1926 m. Aukštadvario vidurinėje mokykloje, Jonui Daunorui didelę įtaką padarė ten kapelionu dirbęs Vincentas Vaičiulis, energingas ir įtaigus dvasininkas. Vėliau Jonas baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją. 1934 m. jis įstojo į Telšių kunigų seminariją, kurią baigė dar prieš sovietų okupaciją 1940 m. Pirmąsias Mišias Jonas šventė Jiezno bažnyčioje.

Žemaitijos bažnyčiose
Sovietų okupacijos metais pradingo Telšių vyskupystės archyvas, todėl labai tiksliai nustatyti visas Jono Daunoro kunigavimo vietas yra labai sudėtinga. Tikėtina, kad visą karo laikotarpį Jonas kunigavo Kruopių bažnytkaimyje.
Pakutuvėnų bažnyčioje
1947 m. vasarą zakristijonas Aloyzas Stonkus Joną Daunorą parsiveža į Pakutuvėnus (dabartinis Plungės rajonas). Apie bendrą darbą su klebonu Jonu Daunoru jis yra aprašęs atsiminimų knygoje „Sugrįžimai“, (Aloyzas Stonkus. Sugrįžimai,V.,2008,p.73-98). Šio straipsnio autorius bendravo su Aloyzu Stonkumi. Anot A.Stonkaus, Jonas Daunoras pasižymėjo dideliu, nuoširdžiu bendravimu, sodriu balsu, įtaigiais pamokslais. Buvo labai pasitempęs, labai punktualus. Pati klebonija „turėjo šešis hektarus žemės, dvi karves, arklį ir daug visokiausių naminių paukščių... Klebonijai priklausė ir ūkiniai pastatai - lauko virtuvė, paukštidė, svirnas grūdams, mėsai ir pakinktams laikyti ir dvi kamaros, kuriose anksčiau miegodavo samdiniai, senas tvartas, kuriame laisvai galėjo tilpti apie dvidešimt galvijų. Klebonijos artimiausias kaimynas Stanislovas Grigalauskas davė arklį su didžiuliu vežimu - perkraustyti į Pakutuvėnus kleboną (Joną Daunorą - V. K.). Kartu su juo iš Kruopių atvažiavo ir vargonininkas Antanas Jablonskis su žmonele“ (Ten pat, p. 80).
Aloyzas Stonkus labai įdomiai perteikia kasdieninį parapijos gyvenimą, šventes. „Bažnyčia buvo pavadinta Šventojo Antano vardu. Taigi birželio tryliktą Pakutuvėnuose būdavo gražūs atlaidai. Susirinkdavo į bažnytėlę ne tik vietiniai parapijonys, bet suvažiuodavo labai daug tikinčiųjų ir kunigų iš kitų parapijų. Vieni melstis, kiti – susitikti su giminėmis, pažįstamais, draugais“ (Ten pat).
Buvęs zakristijonas labai įdomiai pateikia kalėdojimo tradicijas, kaip tik šiuose kalėdojimuose dalyvaudavo mūsų žemietis klebonas Jonas Daunoras.

Kalėdojimas
Pakutuvėnuose
„Išvažiuodavome kalėdoti dviem vežimais. Juos atsiūsdavo iš to kaimo, kurį buvo numatyta aplankyti. Viename vežime paprastai sėdėdavo klebonas, antrame – vargonininkas ir zakristijonas. Kalėdojimo diena kaime buvo šventė. Visi apsišluodavo trobas, beržine vanta ištrindavo grindis, susitvarkydavo kambarius ir svečius įsileisdavo į vidų ne per virtuvę, o iš lauko per prieangį tiesiai į gerajį kambarį, kaip žemaičiai vadindavo svetainę. Įėję į kambarį, sugiedodavome šventą Kalėdų giesmę – Sveikas, Kristau, gimusis. Klebonas pradeda, prie jo prisijungia vargonininkas, o jei balsą turi, tai ir zakristijonas. Kunigas pašlakstydavo šventu vandeniu kambarį ir jo gyventojus, palaimindavo juos, suklaupusius. Vaikai paprastai bijodavo, kad kunigas nepaklaustų poterių – moka ar ne? Kunigai vaikams duodavo šventus paveiksliukus. Tai pirma kalėdojimo dalis. Antroji dalis – ūkinė. Šeimininkai jau iš anksto būdavo paruošę dovanas visiems trims bažnyčios tarnams – klebonui, vargonininkui ir zakristijonui. Kiekvienam - pagal rangą... Vakarop pas turtingesnį ūkininką būdavo paruošti iškilmingi pietūs, kurie paprastai užsitęsdavo iki vėlumos. Kalbos prie stalo būdavo labai žemiškos ir opios - apie tai, kas labiausiai skauda šeimininkui. Grįždavom namo vėlai vakare“ (Ten pat, p. 82–83).

Klebono Jono Daunoro
mirties paslaptis
Pakutuvėnuose Jonas Daunoras kunigavo iki 1949 m. Vėliau jis buvo kas du mėnesius perkeliamas į Skaudvilės, Batakių ir kitas parapijas. Aloyzas Stonkus kelia versiją, kad mūsų žemietis palaikė nuolatinius ryšius su žymiu Žemaitijos partizanų vadu Stasiu Lužiu – Linu, kontroliavusiu Plungės apylinkes. Oficiali Jono Daunoro žūties versija, kad jis 1950 m. vasario 26 d. Tauragės apylinkėse, važiuodamas slidžiu keliu, nukrito nuo dviračio, labai susimušė galvą ir po dviejų valandų mirė Tauragės ligoninėje. Stonkus mano, kad tai galėjo būti specialiai paruošta enkavedistų žmogžudystė. Neužmirškime, kad partizanai Judickai, žuvę Žemaitijoje, buvo pažįstami su Jonu Daunoru ir netgi galėjo būti Stasio Lužio - Lino būryje. Kol kas tai tik hipotezė, kurią reikia patikrinti Genocido ir Rezistencijos centro medžiaga.

Jono Daunoro laidotuvės
Jono šeimos rūpesčiu 1950 m. vasario 28 d. kunigo palaikai buvo pašarvoti Jiezno bažnyčioje, prie Šventojo Antano altoriaus. Kitą dieną palaikai buvo palaidoti Jiezno bažnyčios šventoriuje. Apie tai mena gražus paminklas.
Aloyzas Stonkus šią vasarą pristatys atsiminimus apie Pakutuvėnų kleboną Joną Daunorą. Knygos pristatymas įvyks Jiezne.

Istorikas
Vytautas Kuzmickas