NAUJIENOS

Be Jiezno, bet su Jieznu - širdy

Generolo Liudviko Mykolo Paco širdgėlos dokumentai
Daugelį mūsų širdis iki šiol jaudina klausimai, kaip didieji Pacų Jiezno turtai buvo išgrobstyti ir suniokoti, o šios didžios
Lietuvos politinio elito giminės istorinė atmintis buvo apnešta purvo dumbliais ir tapo politinių spekuliacijų objektu. Lietuvos
valstybės istorijos archyve yra didelės apimties, virš 1000 puslapių Jiezno dvaro išdalijimo medžiaga (LVIA, f.525, ap.8,
b.892). Prireiks ne vienų metų, kad iššifruoti sunkiai įskaitomus tekstus, padaryti jų kopijas. Tai galėtų būti rimto mokslinio
darbo, o tuo pačiu ir mokslinės monografijos tema. Medžiaga apima 1800-1827 m. laikotarpį, kada vyko Jiezno dvaro
išdalijimo kreditoriams procesas. Šiame laikotarpyje teismuose buvo nagrinėjama daug civilinių ieškinių tarp paskutiniojo
Paco ir pagrindinių dvaro perėmėjų Jono ir Bernardo Penčkovskių.

Jiezno Pacų skolų anatomija
1827 m., atsakydamas teisminiame procese Jonui Penčkovskiui, Liudvikas Mykolas Pacas nurodė, kad didesnę dalį jo skolų
sudaro iš seno paveldėtos giminės skolos. Tai jo motinos Teresės Radvilaitės-Pacienės, jo sesers Sofijos Potockienės, o vėliau
Nesiolovskienės negrąžinti kreditai. Įsipareigojimai dvasinėms institucijoms - Pažaislio kamandulių vienuolynui, Kauno
benediktinams, Aukštadvario domininkonams, Vilniaus bernardinams, Jiezno bažnyčiai ir altarijoms, Darsūniškio klebonijai.
Taip pat nemažos skolos įvairiems privatiems asmenims. Pagal to meto įstatymus dvasinėms institucijoms skolos turėjo būti
grąžinamos pirmiausiai, priešingu atveju skaičiuojami dideli delspinigiai. Liudvikas Mykolas Pacas labai vaizdžiai nusakė
pagrindinę savo skolų priežastį „Gera visuomeninė tvarka“. Jis turėjo omenyje XVIII a. pab. JAT Respublikos ūkinę ir politinę
suirutę, rusų įsigalėjimą tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Minėtu laikotarpiu skolose buvo paskendę ne tik Pacai, bet ir kitos
didikų giminės. To meto ekonominė situacija suvaržė magnatų galimybes ūkininkauti ir padengti skolas. Pacai labai buvo
dosnūs bažnyčioms, vienuolynams, net Vilniaus Jėzuitų akademijai. Sunkmečiu tai virto nepakeliama našta.
Nors 1788 m. Jiezno dvaras jau buvo įkeistas,1794 m. bažnyčios cirkuliaruose surandame įrašą, rodantį dvaro funkcionavimą.
Aprašant Kauno pavieto parapijų miestelius Jiezno miestelis įvardijamas kaip „Kauno seniūno Mykolo Antano Paco tėvonija,
kurioje yra 65 sodybos (dūmai), dvi medinės karčiamos. Dirvožemis molėtas, derlius gerai užderėjęs“ (Jiezno bažnyčios
cirkuliarų knyga 1794-1800 m., l. 47). Carinė Rusija, okupavusi ir Jiezno kraštą, į įvairius krašto dvarus siuntė pareigūnus, kad
dvarų savininkai pasirašytų, jog yra susipažinę su carinės administracijos parėdymais. Dažnai Niskadvorčiuose pasirašydavo
dvaro savininkas Juozapas Margevičius, Kauno rotmistras, Kašonyse - dvarininkas Antanas Sopocka, Verbyliškėse –
dvarininkas Juozas Kulieša bei kiti. Mykolas Antanas Pacas atsisakė prisiekti carinei administracijai, todėl carinius cirkuliarus
pasirašinėjo jo dvariškis A. Vedeckis.

Jiezno dvaro eksdivizija
Jiezno dvaro išdalijimas kreditoriams apima du laikotarpius:
1) 1800-1807 m., kuomet Liudvikas Mykolas Pacas cariniam eksdiviziniam teismui giminės skolų išieškojimui atidavė Jiezno
ir Holovčino dvarus. Dvaro administratoriumi, o vėliau ir pagrindiniu savininku tapo Jonas Penčkovskis, vietinės kilmės
dvarininkas kartu su savo broliu, lenkų kariuomenės pulkininku Bernardu Penčkovskiu. Tai labai prieštaringos asmenybės,
jaunystėje dalyvavę anticarinių organizacijų veikloje. Bernardas Penčkovskis 1810-1813 m. padėjo slėpti rekrutus. Vėlesniu
metu jie savo patriotinių idėjų atsisakė, o liūdną šlovę įgijo baudžiauninkių merginų suvedžiojimu.
2) 1834-1840 m. dėl įvairių priežasčių, ypač nemokėjimo ūkininkauti, Penčkovskių valdomas dvaras dėl naujų skolų buvo
išdalintas naujiems kreditoriams: Apolinarui Moravskiui, Dominykui Žabai, Kasparui Karpavičiui, Povilui Aramavičiui,
Lipinskiams, Pranui Orvydui, Edvardui Charevičiui, Leonui Odinecui, Obuchovičiams, Jozefui Vyšnevskiui, Bryndzai
Matusevičiui, Lanievskiui, Hrynaškevičiui, Sučickiui. (Ne visur nurodyti vardai - V. K). Nors abu dvaro išdalijimai vyko
skirtingais laikotarpiais, tačiau juos sieja tai, kad daugiau kaip 35 metus nebuvo grąžintos skolos Jiezno bažnyčiai bei
altarijoms. Tai labai trukdė sielovadiniam darbui Jiezno parapijoje.

Liudvikas Mykolas Pacas prieš Joną Penčkovskį
1821 m. tuometinis dvaro savininkas Jonas Penčkovskis kreipėsi su civiliniu ieškiniu į Vilniaus gubernijos vyriausiąjį teismą,
siekdamas pateisinti savo nepasisekusį ūkininkavimą, prisiteisti iš kažkur po 20 metų išryškėjusias Liudviko Mykolo Paco tėvo
- Mykolo Antano Paco skolas. Šiame teisminiame ginče išryškėja dvaro perėjimo į Penčkovskių rankas procesas.
1800 m. sausio 31d. Trakų žemės teismas paskelbė dekretą, kuriuo buvo skelbiamas Jiezno dvaro įsigijimo konkursas, nes
ankstesnis savininkas kartu su Holovčino dvaru jį atidavė valstybės eksdiviziniam (skolų išieškojimo) teismui.
Dėl neaiškių priežasčių konkursas penkerius metus taip ir nebuvo paskelbtas.1805 m. gegužės 3 d. Vilniaus gubernijos antrasis
teismas pripažino Jiezno ir Holovčino dvarus Penčkovskiams. Teismo dekrete taip pat nurodoma, kad naujieji dvaro savininkai
pagal savo sugebėjimus besiversdami bet kokiu verslu, turi padengti kreditoriams skolas. Iš Liudviko Paco paaiškinimo teismui
aiškėja, kad Penčkovskiai pradėjo juodą šmeižto kampaniją prieš Pacus, stengdamiesi prieš juos kiršinti buvusius kreditorius,

nors Penčkovskiai, perimdami dvarą, perėmė ir įsipareigojimus kreditoriams.
Penčkovskiai netgi nuslėpė Pacų eksdiviziniam teismui pateiktas Jiezno grafystės skolas.
1808 m. balandžio 11 d. buvo išleistas dar vienas eksdivizinio teismo sprendimas, kurio išrašo Liudvikas Mykolas Pacas net
negavo. Šiuo Penčkovskių „pateptu“ teismo sprendimu buvo anuliuotas dar prieš 1788 m. sprendimas, kur pralaimėjęs prieš
Holovčino žydus teismą Mykolas Antanas Pacas turėjo sumokėti žydams išmoką. Išmoka buvo laiku nesumokėta ir turėjo būti
sumokėta iš atiduoto Holovčino dvaro turtų. Penčkovskiai šalia finansinės naudos nuteikė žydus prieš paskutinįjį Pacą.
1811 m. gruodžio 27 d. dėl L.M. Paco aktyvios veiklos antirusiškoje Napoleono koalicijoje Vilniaus gubernijos teismas priėmė
sprendimą, palaikantį Penčkovskių paskleistus gandus apie kažkokias senas dar niekada neminėtas skolas kunigaikščiams
Giedraičiams.
1823 m. gegužės 17 d. pakeičiamas 1800 m. Trakų žemės teismo sprendimas ir iš L. M. Paco pareikalaujama sumokėti Jiezno
ir Holovčino grafysčių skolas.
1827 m. bankrutuojantys Penčkovskiai prieš generolą Liudviką Mykolą Pacą iškelia dar vieną ieškinį. Pagal jį Mykolas
Antanas Pacas, L. M. Paco tėvas, 1777 m. Londone pasirašė 126 auksinų skolos vekselį Gardino parapijos klebonui Norvaišai.
Ieškinį palaikė klebono Norvaišos giminaitis kunigaikštis Pranas Giedraitis. Teismas ieškinio nepripažino, įvertinęs senaties
terminą (LVIA, f.525, ap.8, l.32-35v). Įdomu tai, kad Rusijos Senato teismas liudininku šioje byloje buvo pasikvietęs generolą
Sulimą 1831 m. sukilimo malšintoją, Pacų rūmų būsimą naikintoją.

Sugrąžinkime Pacams deramą vietą istorijoje
Pagal pateiktus faktus, formuojasi išvada, jog Pacai labiausiai buvo nepriimtini Rusijos imperijai, prieš kurią kovojo
paskutinysis Pacas Liudvikas Mykolas. Rusai sunaikino Pacų rūmus Dauspudoje, visas šiuose rūmuose buvusias meno ir
mokslo vertybes, Pacų archyvą. Dauguma Pacų buvo nepriimtini lenkų nacionalizmui, ypač tarpukariu, nes Pacai buvo LDK
suvereniteto gynėjai.
Mūsų krašte prie Pacų diskreditavimo daugiausia prisidėjo dvarininkai Penčkovskiai, dažnai pas juos besilankęs Ustronės
dvaro savininkas Stanislovas Moravskis, kuris savo veikaluose džiaugėsi, kad „Laikas, tas didysis socialinis komunistas,
nušlavė, nutrynė ir sunaikino garbingą Pacų giminę ir milžiniškus jų turtus..., o iš to puikaus ir nuolatine linksmybe gyvenusio
Jiezno tik pelenai ir dulkės liko...“ (S. Moravskis. Iš visur po truputį, I tomas, Nuo Merkinės iki Kauno, V., 2009, p.433).
Bendradarbiaudami su kaimyninės Lenkijos Suvalkų krašto istorikais, moksliniais duomenimis turime nuvalyti dulkes nuo
istorinio Pacų palikimo, panaikinti visas šios LDK giminės vertinimo iškreiptas variacijas.
Autorius nuoširdžiai dėkoja Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro vadovei Daliai Vertinskienei už atsiųstas kelionės į Dauspudą
nuotraukas.

Istorikas Vytautas Kuzmickas