MOTINAI

Tik priimtas Žodis duoda galią –
tik priimtas Žodis tampa kūnu.
Kaip negyva šakelė nesužaliuos pavasarį,
neuždegta žvakė nešvies tamsoje,
taip nepriimtas Žodis netaps gyvybe.

Ir tavo, Motin, žodis turi būti pasakytas
pačioje pradžioje –
kol tavo vaikas dar kūdikis,
kol jis švarus kaip baltas popieriaus lapas,
kol jis kaip žemelė ankstyvą pavasarį
(nors piktžolių sėklos čia miega, laukdamos savo
laiko... Jas reikės ravėti ir naikint ne kartą!)

Motin, tėvo žodis savo vaikui yra Dievo Žodis!
Tą kūdikį tau Dievas davė.
Tik kūnas yra iš tėvo kūno,
o siela iš Dievo ir Dievo šviesa čia turi spindėti,
nes žmogaus siela šaukiasi Dievo!
Visa žmogaus prigimtis ilgisi ir trokšta Gėrio ir Tiesos!

Dievas žmogų sukūrė iš molio,
bet jis liks molis, jei tu neapreiški jam Dievo!
Tu parodyk savo vaikui visur esantį Tėvą,
visa matančias Jo Apvaizdos akis,
visa kuriančias ir palaikančias Jo rankas!

Pasakyk jam, kad jį saugo Angelai,
kad jis turi sąžinės šventovę savyje -
tai jo vidinis savitumas -
ten tegu jis stato savo Dievui altorių,
tegu puošia jį gerumo ir meilės žiedais -
tegu ten gyvens Dievas,
o meilė ir gerumas tegu liesis, tekės lyg versmė srovėmis!
Tu jam pasakyk, kad yra ir Pikto angelai — velniai,
ir saugok jį: jie gali ateiti „mažais“ vaikų žingsneliais,
„gerais“ draugų žodeliais, „švelnia“ suaugusių
šypsena...
Tu nebučiuok jam kumštelio, kai tau į veidą šers
putlia, maža rankyte švelniai -
stipriau jis dar negali...
Neglostyk jo, kai rodys savo „ragelius“ –

tai Piktojo daigų pirmieji lapeliai -
jie niekad nežydės baltais lelijų žiedais -
iš jų išaugti gali tik kraujo ir erškėčių krūmai...

Jei tu to nepadarysi, tu būsi kalta!
Tada jis sutryps save ir tave,
nutildys savyje tą nenutildomą Balsą,
užpils savo protą ir akis netikrais džiaugsmais,
norėdamas nugalėti Dievo šauksmą –

Arba į savo sielos tuščią šventovę,
ant savo sąžinės altoriaus
prikraus aukso trupinių...
... godžiom akim, žvėriškais nagais ir iltimis,
vagies ilgais pirštais,
dienomis ir naktimis,
iš visur ir iš visko
jis lups pinigą ir kraus turtą...
Pažadais, prievarta ir melu,
apgaudinėdamas visus ir lipdamas per kitų galvas,
alkūnėmis ir kumščiais
jis skinsis sau kelią... kapan!

O velnias nešios jį ant rankų,
ir jis tarnaus jam ištikimiau,
kaip mes Dievui...

Motin, tu esi Pradžia savo vaikui!
Būk jam ir Žodis, iš kurio išauga Gėris,
iš kurio kyla Šviesa - tada tavo vaikas
bus palaima tau ir pasauliui!
Tavo meilė realizuosis į Dvasios gyvybę,
kuri yra Amžinybės pradžia!
O tavo gyvenimas bus panašus į Tikrosios Motinos,
kuri nesiskundė ir nedejavo,
kad lūšnelėje (ir dar svetimoje!) reikėjo gimdyti...
Kuri saugojo savo Vaikelį nuo Erodo.
(o kiek dabartinių erodų tavo vaiko tyko!),
Kuri ėjo Kryžiaus kruvinu keliu su skausmu,
bet išdidi!..

<...>

Ji ir tau padės, kai tu budėsi prie lopšio,
kai kalbėsi savo vaikui apie Gėrį ir Meilę,
kai vesi jį gyvenimo keliu,
kuris baigiasi Amžinybe –
Neišleisk į pasaulį savo vaiko aklo!!!

Kun. Bronius Bulika